2. Naudingumas egzegezei

Ką galima pasakyti apie šias šiuolaikines tekstų aiškinimo teorijas? Biblija yra Dievo žodis visoms vėlesnėms epochoms. Todėl nevalia atsisakyti jokios hermeneutinės teorijos, leidžiančios literatūrinės bei istorinės kritikos metodus perkelti į platesnį aiškinimo modelį. Čia kalbama apie atstumo tarp biblinio teksto autoriaus bei pirmųjų adresatų laikų ir mūsų epochos įveiką, stengiantis teisingai aktualizuoti tekstų naujieną, idant ji maitintų krikščionių tikėjimo gyvenimą. Kiekvieną tektų egzegezę turėtų papildyti “hermeneutika” šiuolaikine šio žodžio prasme.

Hermeneutikos, tai yra aiškinimo mūsų pasaulio dabartyje, būtinybę pateisina pati Biblija ir jos aiškinimo istorija. Senojo Testamento ir Naujojo Testamento raštų visuma iškyla kaip steigiamųjų įvykių ilgo peraiškinimo, susijusio su tikinčiųjų bendruomenės gyvenimu, rezultatas. Bažnytinėje tradicijoje pirmieji Rašto aiškintojai – Bažnyčios tėvai laikydavo savo egzegezę neužbaigtą tol, kol neišgaudavo prasmės jų laikų bei sąlygų krikščionims. Ištikimybė biblinių tekstų intencijai išlaikoma tiek, kiek stengiamasi per jų formuluotes pasiekti jų reiškiamą bei su mūsų laikų pasaulio tikinčiųjų patirtimi susijusią tikėjimo tikrovę.

Šiuolaikinė hermeneutika yra sveikas atsakas į istorinį pozityvizmą ir mėginimą taikyti Biblijos tyrimams vien gamtos moksluose taikomus objektyvumo kriterijus. Viena vertus, Biblijoje minimi įvykiai yra interpretuoti įvykiai. Kita vertus, kiekviena tų įvykių pasakojimų egzegezė neišvengiamai implikuoja egzegeto subjektyvumą. Teisingas biblinio teksto pažinimas prieinamas tik tam, kuris gyvenimiškai artimas dalykams, apie kuriuos kalba tekstas. Kiekvienam egzegetui kyla klausimas: kuri hermeneutinė teorija įgalina teisingai suvokti gilią tikrovės gelmę, apie kurią kalba Raštas, ir prasmingai išreikšti ją dabarties žmogui?

Reikia pripažinti, kad tam tikros hermeneutinės teorijos netinka Šventajam Raštui aiškinti. Pavyzdžiui, egzistencialinis Bultmanno aiškinimas įspraudžia krikščioniškąją naujieną į siaurus tam tikros filosofijos rėmus. Be to, dėl šią hermeneutiką sąlygojančių prielaidų religinė Biblijos naujiena netenka didžiosios savo objektyvios tikrovės dalies (per kraštutinę “demitologizaciją”) ir pajungiama antropologinei sampratai. Filosofija tampa aiškinimo norma, užuot buvusi to, kas yra kiekvieno aiškinimo pagrindinis objektas, būtent Jėzaus Kristaus asmens ir mūsų istorijoje įvykdytų išganymo darbų supratimo įrankis. Tad autentiškai aiškinti Raštą reiškia iš pradžių priimti šiuose įvykiuose slypinčią prasmę, tobuliausiai nušvintančią Jėzaus Kristaus asmenyje.

Ta prasmė išreikšta tekstuose. Idant išvengtų subjektyvizmo, gera aktualizacija turėtų remtis teksto tyrimais, o teksto aiškinimo prielaidos nuolatos tikrinamos pačiu tekstu.

Biblinė hermeneutika, nors ir yra literatūrinių bei istorinių tekstų bendrosios hermeneutikos dalis, sykiu yra tos hermeneutikos ypatingas atvejis. Jos specifiniai bruožai kyla iš jos objekto. Išganymo įvykiai ir jų įvykdymas Jėzaus Kristaus asmenyje įprasmina visą žmogiškąją istoriją. Naujos istorinės interpretacijos gali būti tiktai šios prasmės pilnatvės atskleidimas ar išskleidimas. Biblinio pasakojimo apie šiuos įvykius neįmanoma suprasti vien protu. Jų aiškinimą sąlygoja tokios ypatingos prielaidos kaip bažnytinėje bendruomenėje ir Šventosios Dvasios šviesoje išgyvenamas tikėjimas. Augant gyvenimui Dvasioje, vis geriau suprantama tikrovė, apie kurią kalbama bibliniame tekste.