B. Įkvėptojo Rašto prasmė
 

Šiuolaikinių filosofinių hermeneutikų indėlis ir pastarojo meto mokslinių literatūros tyrimų plėtotė leidžia biblinei egzegezei geriau suprasti savo užduotį, kurios sudėtingumas vis akivaizdesnis. Senoji egzegezė, savaime suprantama, negalėjusi atsižvelgti į šiuolaikinius mokslinius reikalavimus, kiekvienam Šventojo Rašto tekstui priskirdavo kelis prasmės lygmenis. Labiausiai paplitęs buvo žodinės ir dvasinės prasmės skyrimas. Viduramžių egzegezė skyrė tris dvasinės prasmės aspektus, atitinkamai susijusius su apreikštąja tiesa, rekomenduojama gyvensena bei siektinu galutiniu tikslu. Iš čia kilo garsusis Augustino iš Danijos dvieilis (XIII a.): Littera gesta docet, quid credas allegoria, moralis quid agas, quid speras anagogia.

Atsakydama į tokį prasmės daugialypiškumą, istorinė-kritinė egzegezė daugiau ar mažiau atvirai reiškė prasmės vieningumo tezę, pagal kurią tekstas vienu metu negalįs turėti kelių reikšmių. Visos istorinės-kritinės egzegezės pastangos buvo skirtos vienam tikslui – nustatyti tikslią vieno ar kito biblinio teksto prasmę jo atsiradimo aplinkybėmis.

Tačiau šią tezę šiandien griauna kalbos mokslų bei filosofinių hermeneutikų išvados, pripažįstančios rašytinių tekstų polisemiją.

Problema nėra paprasta, ir skirtingų teksto rūšių – istorinių pasakojimų, palyginimų, pranašysčių, įstatymų, patarlių, maldų, himnų ir t. t. – atžvilgiu ji kyla nevienodai. Vis dėlto, neneigiant nuomonių įvairovės, galima pateikti keletą bendrų principų.