1. Žodinė prasmė

Mėginti nustatyti tikslią tekstų prasmę, kurią jiems suteikė juos sukūrę autoriai, tai yra prasmę, kuri vadinama "žodine", yra ne tik teisėta, bet ir būtina. Jau šv. Tomas Akvinietis yra atkreipęs dėmesį į jos pamatinę svarbą (S. Th. I, q. 1, a. 10, ad 1).

Žodinės prasmės nedera painioti su "paraidine", prie kurios prisirišę fundamentalistai. Norint gauti teksto žodinę prasmę, neužtenka išversti tekstą žodis į žodį. Jį reikia suprasti pagal to meto literatūrines konvencijas. Kai tekstas metaforinis, jo žodinė prasmė yra ne ta, kuri atsiranda tiesiogiai pažodžiui (pavyzdžiui, "tebūnie jūsų strėnos sujuostos", Lk 12, 35), bet ta, kuri atitinka metaforinę šių žodžių vartoseną ("būkite pasirengę"). Kalbant apie pasakojimą, žodinė prasmė nebūtinai reikalauja tvirtinti, kad pasakojami faktai iš tikrųjų yra įvykę, nes pasakojimas gali nepriklausyti istorijos žanrui, bet būti vaizduotės kūrinys.

Žodinė Šventojo Rašto prasmė yra ta, kurią tiesiogiai išreiškė įkvėpti žmogiškieji autoriai. Būdama įkvėpimo vaisius, ši prasmė norėta ir Dievo, pagrindinio autoriaus. Ji surandama tiksliai analizuojant tekstą jo literatūriniame bei istoriniame kontekste. Pagrindinė egzegezės užduotis yra gerai atlikti tokią analizę naudojantis visomis literatūrinių ir istorinių tyrimų galimybėmis, idant kuo tiskliau būtų nustatyta biblinių tekstų žodinė prasmė (plg. Divino afflante Spiritu: EB, 550). Siekiant to tikslo ypač būtinas senovės literatūros žanrų tyrinėjimas (ten pat, 560).

Ar tekstas turi tik vieną žodinę prasmę? Apskritai – taip, tačiau tai nėra absoliutus principas dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, gali būti, kad žmogiškasis autorius nori vienu metu aprėpti kelis tikrovės lygmenis. Tai dažnai pasitaiko poezijoje. Biblinis įkvėpimas neatmeta tokios žmogaus psichologijos bei kalbos galimybės: ketvirtoji evangelija tai dažnai liudija. Kita vertus, net tada, kai žmogiškoji ištara atrodo teturi vienintelę prasmę, dieviškasis įkvėpimas gali taip ją pakreipti, kad atsirastų daugiaprasmiškumas. Tai tinka Kajafo pasakymui Jn 11, 50, kur juo vienu metu išreiškiamas amoralus politinis išskaičiavimas ir dieviškasis apreiškimas. Abu aspektai priklauso žodinei prasmei, nes abu pateikiami per kontekstą. Kad ir kraštutinis, šis atvejis tebėra reikšmingas, nes perspėja vengti perdėm siauros įkvėptųjų tekstų žodinės prasmės sampratos.

Ypač derėtų atsižvelgti į daugelio tekstų dinaminį aspektą. Pavyzdžiui, karališkųjų psalmių prasmės nevalia siaurai apriboti istorinėmis jų sukūrimo aplinkybėmis. Kalbėdamas apie karalių, psalmininkas vienu metu kalba apie realią instituciją ir idealią karalystės, atitinkančios Dievo planą, viziją; taip tekstas aprėpia daugiau negu karaliaus institucijos istorinę apraišką. Istorinei-kritinei egzegezei pernelyg dažnai būdinga tendencija galutinai fiksuoti tekstų prasmę, susiejus ją vien su tiksliomis istorinėmis aplinkybėmis. Tuo tarpu ji turėtų labiau stengtis patikslinti teksto reiškiamos minties kryptį, kuri, užuot kvietusi egzegetą galutinai fiksuoti prasmę, skatintų jį suvokti daugiau ar mažiau numatomą tolesnę jos sklaidą.

Viena iš šiuolaikinės hermeneutikos atmainų yra akcentavusi skirtingą statusą, kurį įgyja vos parašytas žmogaus žodis. Rašytiniam tekstui būdingas gebėjimas būti perkeltam į naujas aplinkybes, kurios nušvies jį kitaip, prie jo prasmės pridurdamos naujas reikšmes. Šis rašytinių tekstų bruožas ypač veiksmingas Dievo žodžiu laikomų biblinių tekstų atveju. Iš tiesų išsaugoti šiuos tekstus tikinčiųjų bendruomenę akina įsitikinimas, kad jie nesiliaus buvę šviesos bei gyvybės teikėjai ir ateities tikinčiųjų kartoms. Žodinė prasmė nuo pat pradžių atvira tolesniam plėtojimuisi, kylančiam iš naujo skaitant tuos tekstus naujomis aplinkybėmis.

Tai nereiškia, kad bibliniam tekstui galima priskirti kokią nori prasmę, aiškinant jį subjektyviai. Priešingai, reikia kaip neautentišką atmesti kiekvieną aiškinimą, svetimą žmogiškųjų autorių išreikštai prasmei jų parašytuose tekstuose. Pripažinti tokias heterogenines prasmes reikštų nukirsti Biblijos naujieną, kuri yra istorijoje perteikiamas Dievo žodis, nuo jos šaknų ir atverti vartus nekontroliuojamam subjektyvizmui.