2. Dvasinė prasmė
Tačiau sąvokos "heterogeninis" nederėtų
traktuoti pernelyg siaura prasme, atmetant bet kurią aukštesnio
išsipildymo galimybę. Velykų įvykis, Jėzaus mirtis ir
prisikėlimas, sukūrė radikaliai naują istorinį
kontekstą, naujaip nušviečiantį senuosius tekstus ir
sąlygojantį jų prasmės pokytį. Ypač kai kurie
tekstai, seniau laikyti hiperbolėmis (pavyzdžiui,
pranšystė, kur Dievas, kalbėdamas apie Dovydo sūnų,
pažada padaryti jo sostą "amžiną": 2 Sam 7,
12-13; 1 Krn 17, 11-14), dabar turimi suprasti pažodžiui, nes
"prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau
nebemiršta" (Rom 6, 9). Egzegetai, besilaikantys siauros,
"istoristinės" žodinės prasmės sampratos, laikys
tai heterogeniškumu. Tie, kurie atviri dinaminiam teksto aspektui,
įžvelgs čia gilų tęstinumą ir perėjimą
į kitą lygmenį: Kristus valdo amžinai, tačiau ne
žemiškajame Dovydo soste (plg. taip pat Ps 2, 7-8; 110, 1-4).
Tokiais atvejais kalbama apie "dvasinę prasmę".
Paprastai dvasinę prasmę, remiantis krikščioniškuoju
tikėjimu, galima apibrėžti kaip prasmę,
išreiškiamą biblinių tekstų, skaitomų veikiant
Šventajai Dvasiai Kristaus Velykų slėpinio bei iš to
kylančio naujo gyvenimo kontekste. Tas kontekstas egzistuoja iš
tikrųjų. Naujasis Testamentas įžvelgia jame Šventojo
Rašto išsipildymą. Todėl normalu Šventąjį
Raštą skaityti šio naujo konteksto, kuris yra gyvenimas
Dvasioje, šviesoje.
Iš pateiktojo apibrėžimo galima padaryti ne vieną
naudingą išvadą, patikslinančią dvasinės ir
žodinės prasmės ryšį:
Priešingai paplitusiam požiūriui, tarp
šiųdviejų prasmių nebūtinai esama perskyros. Kai koks
nors biblinis tekstas yra tiesiogiai susijęs su Kristaus Velykų
slėpiniu ar iš to kylančiu nauju gyvenimu, tai jo
žodinė prasmė yra dvasinė prasmė. Tai nuolat pasitaiko
Naujajame Testamente. Tad krikščioniškoji egzegezė apie
dvasinę prasmę dažniau kalba aiškindama Senąjį
Testamentą. Tačiau jau ir Senojo Testamento tekstų
žodinė prasmė neretai yra religinė ir dvasinė.
Krikščioniškasis tikėjimas tokiais atvejais
įžvelgia ryšio su Kristaus atneštu naujuoju gyvenimu
nujautimą.
Net ir darant perskyrą, dvasinės prasmės niekad nevalia
atriboti nuo žodinės. Ši ir toliau lieka nepamainomas pagrindas.
Antraip nebūtų įmanoma kalbėti apie Šventojo
Rašto "išsipildymą". Juk norint kalbėti apie
išsipildymą, esminis yra tęstinumo bei atitikimo santykis.
Tačiau taip pat būtinas perėjimas į aukštesnį
tikrovės lygmenį.
Dvasinės prasmės nedera painioti su subjektyviomis
interpretacijomis, kylančiomis iš vaizduotės ar
intelektinių spekuliacijų. Ji atsiranda, kai tekstas susiejamas su
tikrove, kuri jam nesvetima, būtent neišsemiamo vaisingumo
Velykų įvykiu, Dievo įsikišimo Izraelio istorijon visos žmonijos
labui viršūne.
Dvasinis aiškinimas, atliekamas bendruomeniškai ar individualiai,
atranda autentišką dvasinę prasmę tiktai minėtose
perspektyvose. Tada susiejami trys tikrovės lygmenys: biblinis tekstas,
Velykų slėpinys ir dabartinės gyvenimo Dvasioje aplinkybės.
Būdama įsitikinusi, jog Kristaus slėpinys yra raktas į
visą Šventojo Rašto aiškinimą, senoji egzegezė
stengėsi įžvelgti dvasinę prasmę menkiausiose
biblinių tekstų detalėse – pavyzdžiui, kiekviename apeiginių
nuostatų įsake, – naudodamasi rabiniškaisiais metodais ar
leisdamasi įkvepiama helenistinio alegorizavimo. Šiuolaikinė
egzegezė negali prisikirti tokiems bandymams tikrosios aiškinamosios
vertės, kad ir kaip jie būtų buvę pastoraciškai
naudingi praeityje (plg. Divino afflante Spiritu: EB, 553).
Vienas iš galimų dvasinės prasmės aspektų yra
tipologinis; paprastai teigiama, jog jis priklausąs ne pačiam
Šventajam Raštui, bet jo reiškiamai tikrovei: Adomas – Kristaus
pirmvaizdis (plg. Rom 5, 14), tvanas – krikšto pirmvaizdis (1 Pt
3, 20–21) ir t. t. Iš tikrųjų tipologinė sąsaja
paprastai remiasi būdu, kuriuo Šventasis Raštas aprašo
senąją tikrovę (plg. Abelio balsą: Pr 4, 10; Žyd 11,
4; 12, 24), o ne pačia tikrove. Tad iš tiesų čia kalbama
apie Rašto prasmę.
|