III. BŪDINGI KATALIKIŠKOJO AIŠKINIMO MATMENYS
 

Katalikiškoji egzegezė nesistengia išsiskirti ypatingu moksliniu metodu. Ji pripažįsta, jog vienas biblinių tekstų aspektų yra tai, kad jie sukurti žmogiškųjų autorių, besinaudojusių savaisiais raiškos gebėjimais bei jų epochos bei aplinkos teikiamomis priemonėmis. Todėl ji besąlygiškai taiko visus mokslinius metodus bei prieitis, leidžiančias geriau suvokti tekstų prasmę lingvistiniame, literatūriniame, sociokultūriniame, religiniame ir istoriniame kontekste, taip pat aiškina juos tirdama šaltinius bei atsižvelgdama į kiekvieno autoriaus asmenybę (plg. Divino Afflante Spiritu: EB, 557). Ji aktyviai prisideda prie metodų plėtotės bei tyrimų pažangos.

Jai būdinga tai, kad ji sąmoningai lieka Bažnyčios, kurios pirmutinis rūpestis yra ištikimybė Biblijoje paliudytam apreiškimui, gyvojoje tradicijoje. Šiuolaikinė hermeneutika, kaip minėjome, iškėlė aikštėn negalimybę aiškinti tekstą nesiremiant vienokiu ar kitokiu “išankstiniu supratimu”. Kataliku egzegetas artinasi prie biblinio teksto su išankstiniu supratimu, artimai susiejančiu šiuolaikinę mokslinę kultūrą ir religinę tradiciją, kylančią iš Izraelio bei ankstyvosios krikščionių bendruomenės. Per tai jo aiškinimas yra aiškinimo dinamikos, išryškėjančios pačioje Biblijoje ir nenutrūkstančios Bažnyčios gyvenime, tąsa. Tokia dinamika tenkina gyvos aiškintojo ir jo objekto giminystės, kuri yra viena iš egzegetinio darbo galimybės sąlygų, reikalavimą.

Tačiau bet kurį išankstinį supratimą lydi pavojai. Katalikiškajai egzegezei gresia pavojus priskirti bibliniams tekstams prasmę, kurios ten nėra, bet kuri yra tradicijos vėlesnio plėtojimosi rezultatas. Egzegetui privalo saugotis šio pavojaus.