3. Keletas išvadų

Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, jog Biblijoje yra daug nuorodų bei postūmių, kaip aiškinti temą. Iš tiesų pati Biblija nuo pat pradžios buvo aiškinimas. Senosios Sandoros ir apaštališkųjų laikų bendruomenės pripažino šiuos tekstus kaip vertingą jų tikėjimo išraišką. Tiktai remiantis šių bendruomenių aiškinimu ir priklausomai nuo jo šie tekstai tapo pripažinti kaip Šventasis Raštas (pavyzdžiui, Giesmių giesmės knyga buvo pripažinta kaip tokia už santykio tarp Dievo ir Izraelio išraišką). Per Biblijos formavimosi laikotarpį ją sudarantys raštai buvo daugeliu atveju perdirbinėjami ir peraiškinami, kad atsakytų į naujas, anksčiau nežinomas situacijas.

Tekstų aiškinimo būdas, iškylantis aikštėn Šventajame Rašte, perša tokias pastabas:

Kadangi Šventojo Rašto atsiradimą lėmė tikinčiųjų bendruomenių, įžvelgusių jo tekstą esant apreikštojo tikėjimo išraiška, sutarimas, tai ir pats jo aiškinimas turėtų būti sutarimo esminiais klausimais šaltinis gyvam bažnytinių bendruomenių tikėjimui.

Kadangi tikėjimo išraiška, randama visų pripažįstamame Šventajame Rašte, turėjo nuolat atsinaujinti, kad atitiktų vis naujas situacijas – ką rodo daugelio biblinių tekstų “peraiškinimai”, – tai Biblijos aiškinimas irgi turėtų pasižymėti kūrybiškumu ir nebijoti naujų klausimų, kad į juos būtų galima atsakyti remiantis Biblija.

Kadangi tarp įvairių Šventojo Rašto tekstų kartais egzistuoja įtampa, tai ir aiškinimas neišvengiamai turėtų būti pliuralistinis. Nė vienas dalinis aiškinimas negali aprėpti visumos prasmės, kuri yra daugelio balsų simfonija. Todėl konkretaus teksto aiškinimas turėtų vengti vienašališkumo.

Šventajam Raštui būdingas dialogas su tikinčiųjų bendruomenėmis, ir jis pats kilęs iš jų tikėjimo tradicijų. Jo tekstai skleidėsi santykyje su tomis tradicijomis ir kartu veikė jų plėtotę. Tad Šventasis Raštas aiškinamas Bažnyčioje su visa jos įvairove bei vienybe ir laikantis jos tikėjimo tradicijos.

Tikėjimo tradicijos buvo gyva aplinka, kurioje vyko literatūrinė Šventojo Rašto autorių veikla. Tai reiškė taip pat dalyvavimą bendruomenių liturginiame gyvenime ir išorinėje veikloje, jų dvasiniame pasaulyje, kultūroje bei istorinio likimo peripetijose. Taigi ir Šventojo Rašto aiškinimas reikalauja iš egzegeto dalyvauti savo laiko tikinčiųjų bendruomenės visame gyvenime ir tikėjime.

Dialogą su Šventuoju Raštu kaip visuma, taigi ir su ankstesnių epochų tikėjimo samprata, neišvengiamai lydi dialogas su dabartine karta. Toks dialogas leidžia išlaikyti tęstinumą, sykiu pripažįstant skirtumus. Tad Rašto aiškinimas yra kartu ir tikrinimas, ir atranka; jis išlaiko tęstinumą su ankstesnėmis egzegetinėmis tradicijomis, iš kurių pasisavina bei pasilaiko daug elementų, tačiau kai kur nuo jų atitrūksta, kad galėtų žengti į priekį.