1. Pagrindinės kryptys

Norėdami įvykdyti savo užduotį, katalikų egzegetai turi rimtai atsižvelgti į biblinio apreiškimo istorinį pobūdį. Mat abu Testamentai žmogiškaisiais žodžiais, turinčiais savo laiko žymę, išreiškia istorinį apreiškimą, kuriuo, atliktu įvairiomis priemonėmis, Dievas atskleidžia save ir išganomąjį planą. Tad egzegetai privalo naudotis istoriniu-kritiniu metodu. Tačiau sykiu jie negali jo laikyti vieninteliu galimu. Visi aiškinimo metodai gali pasitarnauti Biblijos egzegezei.

Aiškindami katalikų egzegetai turėtų neužmiršti, kad tai, ką jie aiškina, yra Dievo žodis. Jų bendroji užduotis nesibaigia atskyrus šaltinius, nustačius formas ar atskleidus literatūrinius metodus. Jų darbo tikslas nebus pasiektas, kol nebus atskleista biblinio teksto kaip su dabartimi susijusiu Dievo žodžio prasmė. Dėl to reikia atsižvelgti į įvairias hermeneutines perspektyvas, kurios padėtų suvokti biblinės žinios aktualumą ir leistų jai atsiliepti į šiuolaikinių Rašto skaitytojų poreikius.

Egzegetai taip pat turi atskleisti kristologinę, kanoninę ir ekleziologinę biblinių raštų reikšmę.

Kristologinė biblinių tekstų reikšmė ne visuomet akivaizdi, bet kiekvieną kartą būtina ją iškelti aikštėn kiek įmanoma. Kristui savo krauju įsteigus Naująją Sandorą, Pirmosios Sandoros knygos neprarado savo vertės. Įtrauktos į Evangelijos skelbimą, jos įgyja bei parodo savo pilnatvišką reikšmę “Kristaus slėpinyje” (plg. Ef 3, 4), kurio daugelį aspektų atskleidžia pačios atsiskleisdamos jo šviesoje. Šios knygos iš tiesų rengė Dievo tautą jo atėjimui (plg. Dei Verbum, 14–16).

Kiekviena Biblijos knyga buvo parašyta siekiant skirtingo tikslo ir turėjo specifinę reikšmę, tačiau, tapusi kanoninės visumos dalis, pasirodė esanti platesnės prasmės turėtoja. Egzegeto užduotis apima ir Augustino ištarmės išskleidimą: Novum in Vetere latet, et in Novo Vetus patet (plg. Šv. Augustinas. Quaest. in Hept., 2, 73, CSEL 28, III, 3 p. 141).

Egzegetams taip pat privalu parodyti Biblijos ir Bažnyčios ryšį. Biblija atsirado tikinčiųjų bendruomenėse. Ji išreiškia Izraelio, vėliau – ankstyvųjų krikščionių bendruomenės tikėjimą. Kartu su iki jos buvusia, ją lydinčia ir maitinančia gyvąja Tradicija (plg. Dei Verbum, 212), ji ir šiandien yra privilegijuota Dievo priemonė Bažnyčiai, kaip Dievo tautai, vadovauti, statydinti ir brandinti. Nuo bažnytinio matmens neatsiejamas ekumeninis aspektas.

Kadangi Biblija išreiškia išganymo planą, Dievo skirtą visiems žmonėms, egzegeto užduočiai taip pat būdingas visuotinis matmuo, reikalaujantis dėmesingumo kitoms religijoms bei dabartinio pasaulio lūkesčiams.