2. Egzegezė ir dogminė teologija

Šventasis Raštas, nors ir ne vienintelis locus theologicus, yra privilegijuotas teologinių tyrimų pagrindas. Teologams, norintiems aiškinti Šventąjį Raštas moksliškai tiksliai ir apibrėžtai, reikia egzegetų darbo. Savo ruožtu egzegetai turėtų kreipti savo tyrimus taip, kad “Šventojo Rašto studijos” galėtų veiksmingai būti “tarsi teologijos siela” (Dei Verbum, 24). Siekiant to jiems reikėtų ypatingą dėmesį skirti religiniam biblinių raštų turiniui.

Egzegetai gali padėti dogminės teologijos specialistams išvengti dviejų kraštutinumų: viena vertus, dualizmo, visiškai atskiriančio mokymo tiesą nuo jo kalbinės išraiškos, kaip nesvarbios, ir, kita vertus, fundamentalizmo, kuris, painiodamas, kas žmogiška ir kas dieviška, apreikštąja tiesa laiko net istoriškai sąlygotus žmogiškosios išraiškos aspektus.

Norint šių kraštutinumų išvengti, reikia skirti neatskiriant, taigi susitaikyti su nuolatine įtampa. Dievo žodis išreiškė save žmogiškųjų autorių kūriniuose. Žodžiai ir mintys yra kartu ir Dievo, ir žmogaus taip, kad viskas Biblijoje kyla kartu ir iš Dievo, ir iš įkvėptojo autoriaus. Tačiau tai nereiškia, kad Dievas suteikė absoliučią vertę istoriškai sąlygotai savo naujienos apraiškai. Jo naujieną galima aiškinti bei aktualizuoti, tai yra atskirti, bent iš dalies, nuo praeities istorinio sąlygotumo ir perkelti į dabartines istorines sąlygas. Pagrindus šiai operacijai deda egzegetas, o ją tęsia dogminės teologijos specialistas, atsižvelgdamas į kitus loci theologici, veikiančius dogmos plėtojimą.