3. Egzegezė ir moralės teologija

Analogiškai galima pasakyti ir apie egzegezės ir moralės teologijos ryšius. Išganymo istorijos pasakojimus Biblija artimai susieja su daugybe pamokymų teisingo elgesio klausimais: įsakymus, draudimus, teisinius priesakus, pranašų kaltinimus bei raginimus, išminčių patarimus. Viena iš egzegezės užduočių yra nustatyti šios gausios medžiagos reikšmę ir parengti sąlygas moralės teologo darbui.

Ši užduotis nelengva, nes bibliniuose tekstuose dažnai neskiriama visuotinės moralės taisyklės, ritualinio švarumo priesakai ir dalinės teisės potvarkiai. Viskas pateikiama kartu. Kita vertus, Biblija atspindi smarkią moralės kaitą, užbaigtą Naujajame Testamente. Tad neužtenka rasti kokią nors Senajame Testamente paliudytą poziciją moralės srityje (pavyzdžiui, vergovės, skyrybų ar naikinimo karo metu praktiką), kad ji ir toliau liktų galiojanti. Reikia įžvalgumo, padedančio suvokti moralinės sąmonės pažangą. Senojo Testamento raštuose buvo “netobulų bei laiko sąlygotų dalykų” (Dei Verbum, 15), kurių dieviškoji pedagogika negalėjo iš karto pašalinti. Net Naująjį Testamentą nelengva nagrinėti moralės požiūriu, nes jame dažnai kalbama vaizdingai, paradoksaliai ar net provokuojamai, ir krikščionių santykis su žydų Įstatymu yra aštrių diskusijų objektas.

Moralės teologai pagrįstai kelia egzegetams daug svarbių klausimų, galinčių pagyvinti pastarųjų tyrimus. Daugeliu atveju būtų galima atsakyti, jog nė viename bibliniame tekste tokia problema nėra aiškiai aptariama. Bet net tada Biblijos, kaip nepaprastai dinamiškos visumos, liudijimas galėtų padėti nustatyti vaisingą kryptį. Svarbiausiais moralės klausimais Dekalogas turi pamatinę reikšmę. Jau Senajame Testamente yra principų ir vertybių, reikalaujančių elgesio, atitinkančio žmogaus asmens, “sukurto pagal Dievo paveikslą” (Pr 1, 27), orumą. Naujajame Testamente dėl Dievo meilės apreiškimo Kristuje šie principai bei vertybės dar labiau išryškėja.