1. Principai

Aktualizacijos praktika remiasi šiais principais:

Aktualizacija galima, nes biblinio teksto prasmės pilnatvė suteikia jam išliekamąją vertę visose epochose ir kultūrose (plg. Iz 40, 8; 66, 18–21; Mt 28, 19). Biblinė naujiena gali sykiu ir susilpninti, ir praturtinti kiekvienos kartos vertybių sistemas bei elgesio normas.

Aktualizacija būtina, nes Biblijos tekstai, kad ir turi išliekamąją vertę, buvo sukurti atsižvelgiant į praeities aplinkybes ir skirtingų epochų sąlygota kalba. Norint atskleisti šių tekstų reikšmę šių dienų vyrams ir moterims, jų naujieną būtina taikyti prie esamų aplinkybių ir išreikšti kalba, suprantama dabartinei epochai. Tam reikia hermeneutinių pastangų, kuriomis būtų siekiama per istorinius sąlygiškumus įžiūrėti esminius naujienos elementus.

Aktualizacijai visada privalu atsižvelgti į sudėtingus ryšius, krikščioniškoje Biblijoje egzistuojančius tarp Senojo Testamento ir Naujojo Testamento, nes Naujasis Testamentas pateikia save kaip Senojo Testamento išpildymą bei viršijimą. Aktualizacija vyksta derėdama su tokia dinamiška vienybe.

Aktualizacija galima dėl tikėjimo bendruomenės gyvosios tradicijos dinamiškumo. Ši bendruomenė yra bendruomenių, kuriose Šventasis Raštas atsirado, buvo išlaikytas bei perteiktas, tąsa. Aktualizacijoje tradicijai tenka dvejopas vaidmuo: viena vertus, ji apsaugo nuo klaidingų aiškinimų, kita vertus, laiduoja pradinės dinamikos perteikimą.

Tad aktualizacija nėra manipuliavimas tekstais. Tai reiškia ne naujų nuomonių ar ideologijų piršimą bibliniams raštams, bet sąžiningą tekstų dabarčiai turimos šviesos paiešką. Biblijos tekstas krikščionių Bažnyčiai autoritetingas visais laikais, ir nors nuo jo sukūrimo prabėgo daug amžių, jis tebelieka pirmutinis vadovas, kuriuo nevalia manipuliuoti. Bažnyčios Magisteriumas “nėra aukščiau Dievo žodžio, bet jam tarnauja, mokydamas tiktai to, kas perteikta; Dievo įgaliotas, Šventosios Dvasios padedamas; jis klausosi jo su meile, šventai jį saugo bei ištikimai aiškina” (Dei Verbum, 10).