B. ĮKULTŪRINIMAS
 

Aktualizaciją, leidžiančią Biblijai likti vaisingai įvairiais laikais ir įvairiose vietose, papildo įkultūrinimas, laiduojantis, jog Biblijos naujiena suleis šaknis įvairiausiose dirvose. Ši įvairovė niekad nėra totalinė. Iš tiesų kiekviena autentiška kultūra savaip yra Dievo nustatytų visuotinių vertybių turėtoja.

Teologinis įkultūrinimo pagrindas yra tikėjimo įsitikinimas, jog Dievo žodis peržengia kultūras, kuriomis jis buvo išreikštas, ir pasižymi gebėjimu sklisti kitose kultūrose taip, kad galėtų pasiekti visus žmones jų gyvenamoje kultūrinėje aplinkoje. Šis įsitikinimas kyla iš pačios Biblijos, kuri jau nuo Pradžios knygos pasuka visuotinumo kryptimi (Pr 1, 27–28), tęsia ją palaiminimu, pažadėtu visoms tautoms per Abraomą ir jo palikuonis (Pr 12, 3; 18, 18), ir galutinai patvirtina skelbdama krikščioniškąją Evangeliją “visoms tautoms” (Mt 28, 18–20; Rom 4, 16–17; Ef 3, 6).

Pirmasis įkultūrinimo etapas yra įkvėptojo Rašto vertimas į kitą kalbą. Tai jau daryta Senojo Testamento laikais, hebrajišką Biblijos tekstą žodžiu verčiant į aramėjų kalbą (Neh 8, 8. 12) ir vėliau raštu į graikų. Vertimas iš tiesų visuomet yra daugiau negu paprastas pradinio teksto perrašymas. Perėjimas iš vienos kalbos į kitą neišvengiamai reiškia kultūrinės aplinkos pokytį: sąvokos nėra tapačios, skiriasi simbolių reikšmė, nes jie susiję su kitokiomis mąstymo tradicijomis ir kitokiais gyvenimo būdais.

Naujasis Testamentas, parašytas graikų kalba, visas paženklintas įkultūrinimo dinamikos, nes į žydišką-graikišką kultūrą perkelia palestiniškąja Jėzaus naujieną, aiškiai parodydamas norą peržengti vienos kultūrinės aplinkos ribas.

Tačiau, norint garantuoti tikrą įkultūrinimą, biblinių tekstų vertimo, nors tai ir pamatinis etapas, neužtenka. Įkultūrinimą turi tęsti aiškinimas, akivaizdžiau susiejantis biblinę naujieną su vietinei kultūrai būdingais jausenos, mąstymo, gyvenimo bei raiškos būdais. Nuo aiškinimo pereinama prie kitų įkultūrinimo etapų, kurių rezultatas – krikščioniškosios kultūros ugdymas, apimantis visus egzistencijos matmenis (maldą, darbą, visuomeninį gyvenimą, papročius, įstatymų leidybą, mokslus ir menus, filosofinę bei teologinę refleksiją). Dievo žodis išties yra sėkla, pasiimanti iš žemės, kurioje pasodinta, augti bei vaisiams brandinti naudingus elementus (plg. Ad gentes, 22). Tad krikščionys turėtų mėginti pažinti “turtus, dosnaus Dievo išdalytus tautoms, ir sykiu stengtis šiuos turtus nušviesti Evangelijos šviesa, išlaisvinti ir palenkti Dievo Išganytojo valdžiai” (Ad gentes, 11).

Kai matyti, tai ne vienakryptis, bet “abipusio praturtinimo” procesas. Viena vertus, turtai, slypintys įvairiose kultūrose, leidžia Dievo žodžiui subrandinti naujus vaisius ir, kita vertus, Dievo žodžio šviesa leidžia daryti atranką iš to, ką kultūra siūlo, atmetant kenksmingus elementus ir skatinant vertingų plėtotę. Tikra ištikimybė Kristaus asmeniui, jo velykinio slėpinio dinamikai ir jo meilei Bažnyčiai turėtų padėti išvengti dviejų klaidingų sprendimų: paviršutiniško naujienos “pritaikymo” ir sinkretinės painiavos (plg. Ad gentes, 22).

Krikščioniškuose Rytuose ir Vakaruose Biblijos įkultūrinimas vyko nuo pirmųjų amžių ir buvo labai vaisingas. Tačiau jo niekada negalima laikyti užbaigtu. Kultūroms nepaliaujamai skleidžiantis, jo reikia imtis vis iš naujo. Neseniai evangelizuotose šalyse problema yra kitokia. Misionieriai neišvengiamai atneša Dievo žodį tokiu pavidalu, kokį jis yra įgijęs jų gimtose šalyse. Naujoms vietinėms Bažnyčioms tenka dėti daug pastangų norint pakeisti šią svetimą Biblijos įkultūrinimo formą ta, kuri atitinktų jų šalių kultūrą.