C. NAUDOJIMASIS BIBLIJA
 

1. Liturgijoje

Nuo Bažnyčios pradžios Rašto skaitymas buvo krikščioniškosios liturgijos, tam tikra dalimi paveldėtos iš sinagoginės liturgijos, sudėtinė dalis. Ir šiandien krikščionys sueina sąlytin su Raštu pirmiausia per liturgiją, ypač sekmadienio Eucharistijos šventimą.

Iš esmės liturgija ir ypač sakramentinė, kurios viršūnė yra eucharistinis šventimas, tobuliausiai aktualizuoja biblinius tekstus, nes skelbimą perkelia į tikinčiųjų bendruomenės, susirinkusios apie Kristų ir norinčios artintis prie Dievo, aplinką. Tada Kristus “yra savo žodyje, nes jis pats kalba, kai Šventasis Raštas skaitomas bažnyčioje” (Sacrosanctum Consilium, 7). Taip rašytinis tekstas virsta gyvuoju žodžiu.

Vatikano II Susirinkimo liturginė reforma stengėsi pasiūlyti katalikams turtingesnio biblinio maisto. Sekmadienio skaitinių trijuose cikluose privilegijuota vietą skirta evangelijoms siekiant išryškinti Kristaus slėpinį kaip mūsų išganymo principą. Evangelijos tekstą nuolat siejant su kokiu nors Senojo Testamento tekstu, cikle dažnai siūloma Raštą aiškinti tipologiškai. Tačiau, kaip žinome, tai nėra vienintelis galimas aiškinimo būdas.

Homilija, aiškiausiai aktualizuojanti Dievo žodį, tapo neatsiejama liturgijos dalis. Ją aptarsime vėliau, kalbėdami apie pastoracinę tarnybą.

Skaitiniai, išleisti Susirinkimo nurodymu (Sacrosanctum Consilium, 35), turėjo padaryti Šventojo Rašto skaitymą “apstesnį, įvairesnį ir tinkamesnį”. Tačiau dabartiniu pavidalu jų rinkinys tik iš dalies įgyvendina šį tikslą. Vis dėlto jų egzistavimas turėjo teigiamą ekumeninį poveikį. Kai kuriose šalyse išaiškėjo, kaip menkai katalikai susipažinę su Šventuoju Raštu.

Žodžio liturgija yra esminis bet kurio Bažnyčios sakramento šventimo elementas; tai nėra paprasčiausia skaitinių seka, nes joje turi būti skirta laiko ir tylai, ir maldai. Ši liturgija, ypač Valandų liturgija, padėdama krikščionių bendruomenei melstis, naudojasi Psalmynu. Himnai ir maldos visada kupini biblinės kalbos bei jos simbolikos. Todėl labai svarbu, kad dalyvauti liturgijoje parengtų ir per ją lydėtų Šventojo Rašto skaitymo praktika.

Per skaitinius “Dievas prabyla į savo tautą” (Romos Mišiolas, 33); todėl Žodžio liturgija reikalauja itin rūpestingai skaitinius skelbti bei aiškinti. Tad ugdant būsimus liturginio susirinkimo vadovus ir tuos, kurie juos lydi, privalu atsižvelgti į smarkiai atnaujintos Dievo žodžio liturgijos reikalavimus. Taip visų pastangomis Bažnyčia vykdys jai patikėtąją misiją “nuo Dievo žodžio bei Kristaus Kūno stalo imti gyvenimo duoną ir siūlyti ją tikintiesiems” (Dei Verbum, 21)