3. Pastoracinėje tarnyboje

Dei Verbum (24) siūlymą pastoracinėje tarnyboje dažnai remtis Šventuoju Raštu galima įgyvendinti įvairiomis formomis atsižvelgiant į ganytojų taikomas hermeneutikas ir tikinčiųjų supratimo galimybes. Galima išskirti tris pagrindines situacijas: katechezę, pamokslų sakymą ir biblinį apaštalavimą. Sykiu veikia daug veiksnių, susijusių su bendruoju krikščioniškojo gyvenimo lygmeniu.

Dievo žodžio aiškinimo katechezėje (Sacros. Cons., 35; Direct. catech. gen., 1971, 16) pirmutinis šaltinis yra Šventasis Raštas, kuris, aiškinamas Tradicijos kontekste, yra katechetinio mokymo išeities taškas, pagrindas ir norma. Vienas iš katechezės tikslų turėtų būti supažindinti asmenį su Šventojo Rašto teisingo supratimo ir vaisingo skaitymo, padedančio atrasti jame slypinčią dieviškąją tiesą ir skatinančio kuo dosniau atsiliepti į Dievo per savo žodį žmonijai adresuojamą naujieną pradmenimis.

Katechezė turėtų remtis istoriniu dieviškojo apreiškimo kontekstu, kad pateiktų Senojo Testamento ir Naujojo Testamento asmenis bei įvykius Dievo plano šviesoje.

Pereinant nuo biblinio teksto prie jo išganomosios reikšmės dabartiniams laikams, taikomos įvairios hermeneutikos, įkvepiančios įvairias komentarų rūšis. Katechezės vaisingumas priklauso nuo taikomos hermeneutikos vertės. Egzistuoja pavojus pasitenkinti paviršutiniškais komentarais, kuriems būdingas tiktai chronologinis Biblijos veikėjų bei įvykių pateikimas.

Akivaizdu, kad per katechezę galima pasinaudoti tiktai maža dalimi biblinių tekstų. Katechezėje paprastai ypač naudojamasi Senojo Testamento ir Naujojo Testamento pasakojimais, akcentuojamas Dekalogas. Tačiau jai derėtų tokį patį dėmesį skirti ir pranašų žodžiams, išminties mokymui ir didžiosioms kalboms evangelijose, kaip antai Kalno pamokslas.

Supažindinti su evangelijomis reikia taip, kad tai kreiptų į susitikimą su Kristumi, kuris yra viso biblinio apreiškimo raktas ir perduoda Dievo kvietimą, į kurį kiekvienas turi atsiliepti. Pranašų ir “žodžio tarnų” (Lk 1, 2) žodis turėtų pasirodyti kaip kreipimasis į šiandienius krikščionis.

Analogiškos pastabos tinka ir pamokslo tarnybai, kuriai senuosiuose tekstuose reikia surasti dvasinio maisto, skirto dabartiniams krikščionių bendruomenės poreikiams.

Šiandien pamokslo tarnyba pirmiausia vykdoma eucharistinio šventimo pirmosios dalies pabaigoje, sakant homiliją, kuria palydimas Dievo žodžio skelbimas.

Aiškinant biblinius tekstus per homiliją, neįmanoma įsigilinti į daugelį detalių. Todėl derėtų iškelti aikštėn pagrindinius tų tekstų momentus, labiausiai nušviečiančius tikėjimą ir skatinančius asmeninio ir bendruomeninio krikščioniškojo gyvenimo pažangą. Pateikiant šiuos momentus, reikia siekti jų aktualizacijos bei įkultūrinimo, kaip sakyta anksčiau. Tam būtini tinkami hermeneutikos principai. Stokojant pasirengimo šioje srityje, sunku nepasiduoti pagundai liautis gilinusis į biblinius skaitinius ir tenkintis moralizavimu ar kalbėjimu apie aktualias problemas, nenušviečiant jų Dievo žodžiu.

Padedant egzegetams įvairiose šalyse parengta publikacijų, skirtų padėti atsakingiems ganytojams teisingai aiškinti liturginius Biblijos skaitinius ir tinkamai juos aktualizuoti. Pageidautina, kad panašios pastangos pasklistų plačiau.

Neabejotinai reikėtų vengti vienpusiško tikintiesiems tenkančių pareigų akcentavimo. Biblinė naujiena turėtų išlaikyti gerosios naujienos apie Dievo siūlomą išganymą pobūdį. Pamokslas bus naudingesnis ir artimesnis Biblijai, jei pirmiausia padės tikintiesiems “pažinti Dievo dovaną” (plg. Jn 4, 10) tokią, kokia ji apreikšta Rašte, ir teigiamai suvokti iš to kylančius reikalavimus.

Biblinio apaštalavimo tikslas yra skleisti Bibliją kaip Dievo žodį ir gyvenimo šaltinį. Pirmiausia skatinama versti Bibliją į įvairias kalbas ir tuos vertimus platinti. Tokia veikla sužadinama ir palaikoma daug iniciatyvų: Biblijos grupių kūrimasis, Biblijos konferencijos, Biblijos savaitės, žurnalų ir knygų publikavimas ir t. t.

Svarbus vaidmuo tenka Bažnyčios asociacijoms bei sąjūdžiams, itin akcentuojantiems Biblijos skaitymą tikėjimo bei krikščioniškosios veiklos perspektyvoje. Daugelis “bazinių bendruomenių” savo susirinkimus skiria Biblijai ir kelia sau trejopą tikslą: pažinti Bibliją, kurti bendruomenę ir tarnauti žmonėms. Ir čia, norint išvengti netikusiai pagrįstų aktualizacijų, reikia egzegetų pagalbos. Vis dėlto džiugu matyti Bibliją paprastų žmonių, vargšų rankose; jie gali ją aiškinti bei aktualizuoti dvasiniu bei egzistenciniu požiūriu skvarbesnėje šviesoje negu tie, kurie remiasi savimi pasitikinčiu mokslu (plg. Mt 11, 25).

Vis didėjantis žiniasklaidos – spaudos, radijo, televizijos – vaidmuo verčia šiomis priemonėmis aktyviai skleisti Dievo žodį ir Biblijos pažinimą. Jų labai ypatingi aspektai bei, kita vertus, poveikis plačiajai publikai reikalauja specialaus pasirengimo, kuris padėtų išvengti apgailėtinų improvizacijų ar prasto skonio stulbinančių efektų.

Katechezėje, per pamokslus ir biblinį apaštalavimą Biblijos tekstą visada privalu pateikti su jam priderama pagarba.