2. Prieitis per žydų aiškinimo tradicijas

Senasis Testamentas įgijo galutinį pavidalą judaizmo pasaulyje per keturis ar penkis paskutiniuosius šimtmečius prieš krikščioniškąją erą. To meto judaizmas taip pat buvo Naujojo Testamento atsiradimo bei gimstančios Bažnyčios aplinka. Daugybė senovės žydų istorijos studijų ir ypač tyrimai, sužadinti Kumrano radinių, išryškino žydų pasaulio sudėtingumą Izraelyje bei diasporoje per visą šį ilgą laikotarpį.

Būtent šiame pasaulyje pradėta aiškinti Raštą. Vienas seniausių žydiškojo aiškinimo liudijimų yra graikiškasis Septuagintos vertimas. Aramėjiškieji targumai yra dar viena tų pačių pastangų, nenutrūkusių iki šių dienų, liudijimas, – pastangų, kuriomis buvo sukaupta daugybė mokslinių priemonių Senojo Testamento tekstui išsaugoti ir biblinių tekstų prasmei atskleisti. Visais laikais geriausi krikščionių egzegetai, pradedant Origenu ir šv. Jeronimu, stengėsi pasinaudoti žydų bibliniu mokslingumu, mėgindami geriau suprasti Šventąjį Raštą. Šiuo pavyzdžiu seka ir daug šiuolaikinių egzegetų.

Senosios žydų tradicijos ypač leidžia geriau pažinti Septuagintą, žydų Bibliją, bent per pirmuosius keturis Bažnyčios amžius sudariusią pirmąją krikščionių Biblijos dalį, o Rytuose – ir iki mūsų dienų. Gausi ir įvairi žydų ekstrakanoninė literatūra, vadinama apokrifine arba tarptestamentine, yra svarbus Naujojo Testamento aiškinimo šaltinis. Įvairių egzegetinių procedūrų, praktikuotų skirtingų judaizmo pakraipų, galima rasti pačiame Senajame Testamente, pavyzdžiui, Kronikų knygose Karalių knygų atžvilgiu, ir Naujajame Testamente, pavyzdžiui, kai kuriuose šventraštiniuose Pauliaus samprotavimuose. Formų įvairovė (palyginimai, alegorijos, antologijos ir centonai, pakartotiniai skaitymai, pesher, tolimų tekstų sąsajos, psalmės ir himnai, regėjimai, apreiškimai ir sapnai, išminties tekstų kompozicijos) yra bendra Senajam Testamentui ir Naujajam Testamentui, taip pat visoms žydų aplinkoms iki ir po Jėzaus. Targumai ir midrašai atstovauja pirmųjų amžių judaizmo plačių sluoksnių homiletikai bei Biblijos aiškinimui.

Daugeliui Senojo Testamento egzegetų reikia viduramžių ir vėlesnių laikų žydų komentatorių, gramatikų bei leksikografų įžvalgų, norint geriau suprasti neaiškias vietas arba retus ir tiktai kartą pavartotus žodžius. Nuorodų į šiuos veikalus egzegetinėje diskusijoje pasitaiko šiandien daug dažniau negu anksčiau.

Žydų erudicijos turtai nuo ištakų senovėje iki mūsų dienų yra pirmutinės svarbos pagalba abiejų Testamentų egzegezei su sąlyga, jei ja bus naudojamasi apgalvotai. Senasis judaizmas buvo labai įvairus. Jo fariziejiškoji forma, išlikusi rabinizmo tradicijoje, nebuvo vienintelė. Žydų senųjų tekstų spektras apima kelis šimtmečius, ir, prieš imant lyginti, svarbu išdėstyti juos chronologiškai. Bet svarbiausia tai, jog žydų ir krikščionių bendruomenių visumos pagrindas yra iš esmės skirtingas: žydams tai – labai įvairiais būdais – yra religija, apibrėžianti tautą ir gyvenimo būdą remiantis apreikštaisiais raštais ir sakytine tradicija, tuo tarpu krikščionims – tikėjimas mirusį, prisikėlusį ir iki šiandien gyvą Viešpatį Jėzų, Mesiją ir Dievo Sūnų, surenkantį bendruomenę. Šiedu atsparos taškai teikia Raštui aiškinti du kontekstus, nepaisant daugybės sąlyčio taškų bei panašumų, radikaliai skirtingus.