2. Dvasinė prasmė

Tačiau sąvokos "heterogeninis" nederėtų traktuoti pernelyg siaura prasme, atmetant bet kurią aukštesnio išsipildymo galimybę. Velykų įvykis, Jėzaus mirtis ir prisikėlimas, sukūrė radikaliai naują istorinį kontekstą, naujaip nušviečiantį senuosius tekstus ir sąlygojantį jų prasmės pokytį. Ypač kai kurie tekstai, seniau laikyti hiperbolėmis (pavyzdžiui, pranšystė, kur Dievas, kalbėdamas apie Dovydo sūnų, pažada padaryti jo sostą "amžiną": 2 Sam 7, 12-13; 1 Krn 17, 11-14), dabar turimi suprasti pažodžiui, nes "prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta" (Rom 6, 9). Egzegetai, besilaikantys siauros, "istoristinės" žodinės prasmės sampratos, laikys tai heterogeniškumu. Tie, kurie atviri dinaminiam teksto aspektui, įžvelgs čia gilų tęstinumą ir perėjimą į kitą lygmenį: Kristus valdo amžinai, tačiau ne žemiškajame Dovydo soste (plg. taip pat Ps 2, 7-8; 110, 1-4).

Tokiais atvejais kalbama apie "dvasinę prasmę". Paprastai dvasinę prasmę, remiantis krikščioniškuoju tikėjimu, galima apibrėžti kaip prasmę, išreiškiamą biblinių tekstų, skaitomų veikiant Šventajai Dvasiai Kristaus Velykų slėpinio bei iš to kylančio naujo gyvenimo kontekste. Tas kontekstas egzistuoja iš tikrųjų. Naujasis Testamentas įžvelgia jame Šventojo Rašto išsipildymą. Todėl normalu Šventąjį Raštą skaityti šio naujo konteksto, kuris yra gyvenimas Dvasioje, šviesoje.

Iš pateiktojo apibrėžimo galima padaryti ne vieną naudingą išvadą, patikslinančią dvasinės ir žodinės prasmės ryšį:

Priešingai paplitusiam požiūriui, tarp šiųdviejų prasmių nebūtinai esama perskyros. Kai koks nors biblinis tekstas yra tiesiogiai susijęs su Kristaus Velykų slėpiniu ar iš to kylančiu nauju gyvenimu, tai jo žodinė prasmė yra dvasinė prasmė. Tai nuolat pasitaiko Naujajame Testamente. Tad krikščioniškoji egzegezė apie dvasinę prasmę dažniau kalba aiškindama Senąjį Testamentą. Tačiau jau ir Senojo Testamento tekstų žodinė prasmė neretai yra religinė ir dvasinė. Krikščioniškasis tikėjimas tokiais atvejais įžvelgia ryšio su Kristaus atneštu naujuoju gyvenimu nujautimą.

Net ir darant perskyrą, dvasinės prasmės niekad nevalia atriboti nuo žodinės. Ši ir toliau lieka nepamainomas pagrindas. Antraip nebūtų įmanoma kalbėti apie Šventojo Rašto "išsipildymą". Juk norint kalbėti apie išsipildymą, esminis yra tęstinumo bei atitikimo santykis. Tačiau taip pat būtinas perėjimas į aukštesnį tikrovės lygmenį.

Dvasinės prasmės nedera painioti su subjektyviomis interpretacijomis, kylančiomis iš vaizduotės ar intelektinių spekuliacijų. Ji atsiranda, kai tekstas susiejamas su tikrove, kuri jam nesvetima, būtent neišsemiamo vaisingumo Velykų įvykiu, Dievo įsikišimo Izraelio istorijon visos žmonijos labui viršūne.

Dvasinis aiškinimas, atliekamas bendruomeniškai ar individualiai, atranda autentišką dvasinę prasmę tiktai minėtose perspektyvose. Tada susiejami trys tikrovės lygmenys: biblinis tekstas, Velykų slėpinys ir dabartinės gyvenimo Dvasioje aplinkybės.

Būdama įsitikinusi, jog Kristaus slėpinys yra raktas į visą Šventojo Rašto aiškinimą, senoji egzegezė stengėsi įžvelgti dvasinę prasmę menkiausiose biblinių tekstų detalėse – pavyzdžiui, kiekviename apeiginių nuostatų įsake, – naudodamasi rabiniškaisiais metodais ar leisdamasi įkvepiama helenistinio alegorizavimo. Šiuolaikinė egzegezė negali prisikirti tokiems bandymams tikrosios aiškinamosios vertės, kad ir kaip jie būtų buvę pastoraciškai naudingi praeityje (plg. Divino afflante Spiritu: EB, 553).

Vienas iš galimų dvasinės prasmės aspektų yra tipologinis; paprastai teigiama, jog jis priklausąs ne pačiam Šventajam Raštui, bet jo reiškiamai tikrovei: Adomas – Kristaus pirmvaizdis (plg. Rom 5, 14), tvanas – krikšto pirmvaizdis (1 Pt 3, 20–21) ir t. t. Iš tikrųjų tipologinė sąsaja paprastai remiasi būdu, kuriuo Šventasis Raštas aprašo senąją tikrovę (plg. Abelio balsą: Pr 4, 10; Žyd 11, 4; 12, 24), o ne pačia tikrove. Tad iš tiesų čia kalbama apie Rašto prasmę.