Pratarmė
PERVARTA VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO SRITYJE
1. Auštant naujam amžiui, visuomenės
komunikavimas taip smarkiai išsiplėtė, kad daro didelę įtaką
viso pasaulio kultūroms. Technologijos pokyčiai tėra vienas iš
šio reiškinio aspektų. Nėra vietos, kur nebūtų
jaučiamas visuomenės komunikavimo priemonių poveikis religinėms
ir moralinėms nuostatoms, politinėms ir socialinėms sistemoms, švietimui.
Neįmanoma, pavyzdžiui, nepastebėti komunikavimo, kurio neįstengė
sulaikyti nei geografinės, nei politinės sienos, vaidmens 1989 ir
1990 metų pervartose. Jų istorinę reikšmę popiežius
apmąstė enciklikoje Centesimus annus (1).
„Pirmasis šių dienų areopagas yra komunikavimo arena,
vienijanti žmoniją ir paverčianti ją, kaip sakoma, „globaliniu
kaimu“. Visuomenės komunikavimo priemonės įgijo tokią reikšmę,
kad daugeliui tapo pagrindine informavimo bei ugdymo, vadovavimo bei įkvėpimo
priemone kalbant apie savo paties, šeimos ir visuomenės elgesį”
(2).
Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Vatikano II Susirinkimo
dekreto dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter mirifica
ir dviem dešimtmečiams nuo pastoracinės instrukcijos Communio
et progressio paskelbimo, Popiežiškoji visuomenės
komunikavimo priemonių taryba norėtų apmąstyti šios
naujos situacijos pastoracines implikacijas. Tai darome vadovaudamiesi Communio
et progressio baigiamųjų žodžių dvasia: „Dievo tauta,
eidama pirmyn per laikus, kuriais skleidžiasi istorija, <…> su
dideliu pasitikėjimu ir karšta meile žvelgia į viską,
ką siūlo komunikavimo plėtra kosminiame amžiuje”
(3).
Pripažindami nenutrūkstamai galiojant šiuose susirinkiminiuose
bei posusirinkiminiuose dokumentuose išdėstytus principus ir įžvalgas,
norėtume taikyti juos dabartinei tikrovei. Nepretenduodami į galutinį
žodį apie sudėtingą, nepastovią, greitai kintančią
situaciją, tiesiog norime pateikti darbo bei raginimo priemonę tiems,
kuriems tenka susidurti su naujos tikrovės pastoracinėmis
implikacijomis.
2. Pasirodžius Inter mirifica bei Communio et
progressio, žmonės po kurio laiko įprato prie tokių
posakių kaip „informacijos visuomenė“, „žiniasklaidos kultūra“
ir „žiniasklaidos karta“. Tokiomis sąvokomis pabrėžiamas
reikšmingas faktas: tai, ką vyrai ir moterys žino bei galvoja
apie gyvenimą, iš dalies sąlygota visuomenės komunikavimo
priemonių; pati žmogaus patirtis žymia dalimi yra per visuomenės
komunikavimo priemones gauta patirtis.
Per pastaruosius dešimtmečius komunikavimo technologijų
srityje daug kas pasikeitė. Turime galvoje ir sparčią jau
egzistavusių technologijų plėtrą, ir tokių naujų
telekomunikacijos bei žiniasklaidos technologijų kaip palydovai,
kabelinė televizija, optiniai kabeliai, vaizdajuostės, kompaktiniai
diskai, vaizdų kūrimas kompiuteriu ir įvairi kitokia kompiuterinė
bei skaitmeninė technika atsiradimą. Naujų visuomenės
komunikavimo priemonių naudojimas davė pradžią vadinamajai
„naujajai kalbai”, leido atsirasti naujoms galimybėms vykdyti Bažnyčios
misiją, tačiau sykiu sukėlė ir naujų pastoracinių
problemų.
3. Tokiomis aplinkybėmis raginame ganytojus ir Dievo
tautą labiau įsigilinti į viską, kas susiję su
visuomenės komunikavimu bei komunikavimo priemonėmis, ir paversti
savo įžvalgas konkrečiomis bei įgyvendinti galimomis
programomis.
„Susirinkimo tėvai, mėgindami numatyti ateitį ir pažinti
aplinkybes, kuriomis Bažnyčiai teks vykdyti savo misiją, galėjo
aiškiai matyti, jog technologijos pažanga jau buvo pradėjusi
„keisti žemės veidą” ir užkariauti kosminę erdvę
(Gaudium et spes, 5). Jie suvokė, kad būtent komunikavimo
technologijos plėtra gali sukelti grandininę reakciją su nenumatomais
padariniais” (4).
„Būdami toli nuo minties siūlyti Bažnyčiai laikytis nuošalyje
ar mėginti atsiriboti nuo tokios įvykių raidos, Susirinkimo tėvai
matė Bažnyčią pačiame žmogiškosios pažangos
centre, dalyvaujančią likusios žmonijos patirtyje, siekiančią
šią patirtį suprasti ir paaiškinti tikėjimo šviesoje.
Dievo tautos tikintiesiems teko užduotis kūrybingai taikyti naujus
atradimus bei technologijas žmonijos gerovės ir Dievo plano pasauliui
įgyvendinimo labui, <…> kad visas „kompiuterių amžiaus”
potencialas tarnautų kiekvieno asmens žmogiškajam bei
transcendentiniam pašaukimui ir taip šlovintų Tėvą, iš
kurio kyla visa, kas gera” (5).
Reiškiame savo padėką visiems, kurie atsakingi už
komunikavimo veiksmingo tinklo atsiradimą visoje Bažnyčioje.
Nepaisant ribotų išteklių sąlygojamų sunkumų, kai
kada Bažnyčiai daromų kliūčių prieiti prie
visuomenės komunikavimo priemonių, taip pat nuolatinės kultūros,
vertybių bei nuostatų kaitos, kurią savo ruožtu sukelia tos
priemonės, daug jau padaryta ir daug dar reikia padaryti. Vyskupai,
dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai, atsidavę šiam
nepaprastai svarbiam apaštalavimui, nusipelno visų padėkos.
Sveikintinos ir teigiamos ekumeninio bendradarbiavimo visuomenės
komunikavimo priemonių srityje, dalyvaujant katalikams ir kitų Bažnyčių
bei bažnytinių bendruomenių broliams ir seserims, pastangos,
taip pat tarpreliginis bendradarbiavimas su kitų pasaulio religijų
atstovais. Ne tik dera, bet ir būtina krikščionis „raginti
vieningiau veikti visuomenės komunikavimo srityje ir tiesiogiškiau
bendradarbiauti su kitomis religijomis siekiant garantuoti bendrą buvimą
visuomenės komunikavimo šerdyje” (6).
|