II. VISUOMENĖS
KOMUNIKAVIMO PRIEMONIŲ UŽDUOTIS
6. Communio et
progressio remiasi
komunikavimo kaip kelio į bendrystę vizija. Šio dokumento tekste
skelbiama: „komunikavimas yra daugiau negu idėjų raiška ir
jausmų parodymas; tai meilės kupinas savęs dovanojimas”
(8). Šiuo požiūriu komunikavimas atspindi
pačią Bažnyčios bendrystę ir yra pajėgus prie jos
prisidėti.
Tiesos perteikimas gali
pasižymėti atperkamąja galia, tekančia iš Kristaus
asmens. Jis yra kūnu tapęs Dievo žodis ir neregimojo Dievo
atvaizdas. Jame ir per jį Dvasios veikimu žmonijai dovanojamas paties
Dievo gyvenimas. „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė
ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu
iš jo kūrinių” (9); ir dabar „tas Žodis tapo
kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę –
šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos”
(10).
Kūnu tapusiu
Žodžiu Dievas galutinai save dovanojo. Jėzaus žodžiais
ir darbais Žodis tampa visos žmonijos išlaisvintojas ir
atpirkėjas. Toks meilės kupinas Dievo savęs apreiškimas,
lydimas žmonijos atsako tikėjimu, sužadina gilų
dialogą.
Žmogaus istorija bei visi
santykiai tarp žmonių skleidžiasi šio Dievo savęs
dovanojimo Kristuje perspektyvoje. Pati istorija skirta tapti savotišku
Dievo žodžiu, ir žmogaus pašaukimas yra prisidėti prie
to kūrybiškai išgyvenant šį nuolatinį ir
beribį Dievo sutaikomosios meilės dovanojimą. Turime tai daryti
vilties žodžiais ir meilės darbais, tai yra savo gyvenimo
būdu. Tad komunikavimas turėtų būti bažnytinės
bendruomenės šerdis.
Kristus yra to, ką
Bažnyčia perteikia skelbdama Evangeliją, turinys ir
dinamiška versmė. Juk pati Bažnyčia yra mistinis Kristaus
Kūnas, „pilnatvė to <…>, kuris iškilo aukščiau
už visus dangus, kad visa užpildytų” (11). Tad
Bažnyčioje per Žodį ir sakramentus keliaujame
galutinės vienybės, kai Dievas bus „viskas visame kame” (12),
vilties link.
|