B. Visuomenės komunikavimo
priemonės dialogo su šių dienų pasauliu labui
8. Vatikano II Susirinkimas pabrėžė: „Dievo
tauta ir žmonija, kuriai ši tauta priklauso, pasitarnaus viena kitai
taip, kad Bažnyčios misija pasirodys esanti religinė ir kaip tik
todėl labiausiai žmogiška” (15). Dievo žodio skelbėjai
privalo kreipti dėmesį ir stengtis suprasti įvairių tautų
bei kultūrų „žodžius”, kad ne tik iš jų pasimokytų,
bet ir padėtų joms pažinti bei priimti Dievo žodį
(16). Todėl
Bažnyčia turi išlaikyti veiklų bei dėmesingą
buvimą pasaulyje, kad būtų maitinamos bendruomenės ir
remiami žmonės, ieškantys asmeninių bei visuomeninių
problemų priimtinų sprendimų.
Negana to, jei
Bažnyčiai visada privalu perteikti savo naujieną kiekvienam
amžiui ir konkrečių tautų bei žmonių
kultūroms tinkamu būdu, tai ir šiandien jai reikia tai daryti
naujų visuomenės komunikavimo priemonių kultūroje ir
kultūrai (17). Tai pamatinė sąlyga atsiliepti į
vieną iš pagrindinių Vatikano II Susirinkimo
rūpesčių: vis artimiau žmones suvienijančių
naujų socialinių, techninių, kultūrinių
ryšių atsiradimas daro ypač reikšmingą
Bažnyčios užduotį visus visiškai suvienyti su Kristumi
(18). Suvokdama, kiek daug visuomenės komunikavimo priemonės
galėtų prisidėti prie jos pastangų siekiant šios
vienybės, Bažnyčia laiko jas priemonėmis, „Dievo Apvaizdai
padedant, sumanytomis” žmonių komunikavimui ir bendrystei jų
žemiškosios kelionės metu skatinti (19).
Tad stengdamasi pradėti
dialogą su šiuolaikiniu pasauliu, Bažnyčia
neišvengiamai trokšta sąžiningo ir pagarbaus dialogo su
komunikavimo priemonių atsakingaisiais darbuotojais. Bažnyčiai
toks dialogas kelia reikalavimą suprasti visuomenės komunikavimo
priemones – jų tikslus, metodus, darbo formas ir būdus, vidinę
struktūrą – ir remti bei drąsinti komunikavimo priemonių
darbuotojus. Toks geranoriškas supratingumas bei parama atveria galimybes
teikti reikšmingus pasiūlymus dėl kliūčių,
stovinčių skersai kelio žmogaus pažangai bei Evangelijos
skelbimui, pašalinimo.
Tad, norėdama tokio dialogo,
Bažnyčia privalo aktyviai domėtis pasaulietinėmis
visuomenės komunikavimo priemonėmis ir ypač rūpintis
politikos jų atžvilgiu parengimu. Krikščionių iš
tiesų yra pareiga padaryti, kad jų balsas būtų girdimas
visuomenės komunikavimo priemonėse, ir jų užduotis
neapsiriboja vien Bažnyčios naujienų pateikimu. Dialogas taip
pat reiškia paramą visuomenės komunikavimo priemonių
profesionaliems darbuotojams; jis reikalauja išplėtoti komunikavimo
antropologiją ir teologiją, kad pati teologija būtų
lengviau perteikiama, veiksmingiau atskleistų Evangelijos vertybes ir
taikytų jas dabartinei žmogaus egzistencijos tikrovei. Taip pat
būtina, kad Bažnyčios ganytojai ir pastoracijos darbuotojai
noriai ir protingai atsakinėtų į visuomenės komunikavimo priemonių
darbuotojų klausimus, siekdami abipusio pasitikėjimo bei pagarbos
ženklinamų ir pamatinėmis bendromis vertybėmis
grįstų santykių su tais, kurie neišpažįsta
mūsų tikėjimo.
|