D. Visuomenės komunikavimo priemonės bažnytinės bendrystės labui

10. Be to, būtina nuolatos priminti pagrindinės teisės į dialogą bei informaciją Bažnyčioje svarbą, kaip pabrėžiama pastoracinėje instrukcijoje Communio et progressio (²⁰), ir nepaliaujamai ieškoti veiksmingų šios teisės įgyvendinimo ir apsaugos būdų, įskaitant atsakingą naudojimąsi visuomenės komunikavimo priemonėmis. Čia taip pat turime galvoje ir Kanonų teisės kodekso ištarmes, kuriomis nustatoma, jog tikintieji, nors ir privalo būti paklusnūs Bažnyčios ganytojams, gali jiems „laisvai atskleisti savo poreikius, ypač dvasinius, bei norus” (²¹) ir dėl savo žinių, kompetencijos bei užimamų pareigų turi „teisę ir kartais net pareigą” pareikšti  savo požiūrį į dalykus, susijusius su Bažnyčios gerove (²²).

Iš dalies tai būdas palaikyti ir stiprinti Bažnyčios įtikimumą bei veiksmingumą. Tačiau žiūrint giliau, tai vienas iš būdų konkrečiai įgyvendinti Bažnyčios, kaip „bendrystės”, prigimtį, kurios pagrindas yra artima Švenčiausiosios Trejybės bendrystė. Asmenų bendruomenės nariai, sudarantys Bažnyčią, iš prigimties lygūs orumu bei misija; ši lygybė, kylanti iš krikšto ir pagrindžianti hierarchinę struktūrą bei pareigų ir užduočių įvairovę, neišvengiamai turi reikštis sąžiningu ir pagarbiu informacijos bei nuomonių dalijimusi.

Vis dėlto nesutarimo atvejais pravartu neužmiršti, jog viešosios nuomonės kurstymas „nepadeda išsiaiškinti doktrininio pobūdžio problemų ir nėra tarnavimas tiesai” (²³). Iš tiesų „ne visos tikinčiųjų idėjos“ turėtų būti „paprasčiausiai ir išimtinai tapatinamos su sensus fidei” (²⁴).

Kodėl Bažnyčia atkakliai tvirtina, jog žmonės turi teisę gauti teisingą informaciją? Kodėl Bažnyčia pabrėžia savo teisę skelbti autentišką Evangelijos tiesą? Kodėl Bažnyčia akcentuoja savo ganytojų pareigą perteikti tiesą ir ugdyti tikinčiuosius daryti tą patį? Dėl to, jog visa komunikavimo samprata Bažnyčioje remiasi tuo, kad Dievo žodis save dovanoja.