Rengimo stadija
27. Sukaupusi bei
išanalizavusi šiuos duomenis, darbo grupė turėtų
sutelkti dėmesį į vyskupų konferencijos ar vyskupijos
tikslus bei prioritetus visuomenės komunikavimo srityje. Tai rengimo
stadijos pradžia. Tada darbo grupė, atsižvelgdama į
vietines sąlygas, turėtų imtis kiekvieno iš čia
pateikiamų klausimų.
28. Švietimas. Visuomenės komunikavimo klausimai
svarbūs visais pastoracinės tarnybos lygmenimis, įskaitant
švietimą. Pastoraciniame visuomenės komunikavimo plane
reikėtų:
a) pasiūlyti galimybę
lavintis visuomenės komunikavimo srityje kaip esminį
įsitraukusių į Bažnyčios darbą asmenų – seminaristų,
kunigų, vienuolių brolių bei seserų, pasauliečių
vadovų – ugdymo elementą;
b) paakinti
katalikiškąsias mokyklas bei universitetus siūlyti programas bei
kursus, susijusius su Bažnyčios ir visuomenės poreikiais
visuomenės komunikavimo srityje;
c) numatyti komunikuotojo
vaidmenį atliekantiems Bažnyčios darbuotojams, taip pat
seminaristams, vienuoliams ir dvasininkams kursus, pratybas bei seminarus
technologijos, vadybos, visuomenės komunikavimo etikos bei politikos
klausimais;
d) pateikti pasiūlymų dėl šviečiamųjų bei
pažintinių programų visuomenės komunikavimo priemonių
srityje mokytojams, tėvams ir studentams parengimo bei įgyvendinimo;
e) paakinti kūrybingus
menininkus bei rašytojus skleisti Evangelijos vertybes dalijantis savo
talentu per rašto žodį, teatrą, radiją,
televiziją, pramoginius ir šviečiamuosius filmus;
f) nurodyti evangelizacijos bei
katechizacijos strategijas numatant visuomenės komunikavimo technologijos
bei priemonių taikymą.
29. Dvasinis ugdymas ir pastoracija. Pasauliečiai
katalikai ir kiti asmenys, įsitraukę į Bažnyčios apaštalivimą
visuomenės komunikavimo srityje arba dirbantys pasaulietinėse
visuomenės komunikavimo priemonėse, dažnai tikisi iš Bažnyčios
dvasinio vadovavimo bei pastoracinės globos. Pastoraciniame visuomenės komunikavimo plane
derėtų:
a) numatyti galimybę
pasauliečiams katalikams ir kitiems profesionaliems komunikavimo
priemonių darbuotojams praturtinti savo profesinę patirtį per
rekolekcijas, seminarus ir profesinės paramos grupes;
b) pasiūlyti
pastoracinę globą, kuri stiprintų bei maitintų komunikavimo
priemonių darbuotojų tikėjimą bei padėtų jiems
išlaikyti gyvą atsidavimo jausmą vykdant sunkų Evangelijos
vertybių bei autentiškų žmogiškųjų
vertybių perteikimo pasauliui užduotį.
30. Bendradarbiavimas. Bendradarbiavimas reiškia
dalijimąsi ištekliais tarp vyskupų konferencijų ir
vyskupijų, taip pat tarp vyskupijų ir kitų institucijų,
pavyzdžiui, vienuoliškųjų bendruomenių, universitetų
ir sveikatos priežiūros įstaigų. Pastoraciniame
visuomenės komunikavimo plane turėtų būti numatyta:
a) stiprinti santykius ir
skatinti konsultacijas tarp Bažnyčios atstovų ir visuomenės
komunikavimo priemonių profesionalių darbuotojų, kurie gali
pamokyti Bažnyčią naudojimosi visuomenės komunikavimo
priemonėmis;
b) ieškoti galimybių
gamybos srityje bendradarbiauti su regioniniais bei nacionaliniais centrais ir
skatinti bendrų reklamos, rinkodaros bei platinimo tinklų
plėtrą;
c) skatinti bendradarbiavimą
su dirbančiomis visuomenės komunikavimo srityje vienuolių
kongregacijomis;
d) bendradarbiauti su
ekumeninėmis organizacijomis ir kitomis Bažnyčiomis bei
religinėmis grupėmis siekiant garantuoti religijai visuomenės
komunikavimo priemonių prieinamumą, taip pat bendradarbiauti
„neseniai atsiradusiose visuomenės komunikavimo priemonėse; tai
ypač pasakytina apie bendrą naudojimąsi palydovais, duomenų
bankais, kabeliniais tinklais ir apie informatiką apskritai, pradedant
sistemų suderinamumu” (34);
e) bendradarbiauti su
pasaulietinėmis visuomenės komunikavimo priemonėmis, ypač
bendrą rūpestį keliančiais religijos, moralės, etikos,
kultūros, švietimo ir visuomenės klausimais.
31. Ryšiai
su visuomene.
Bažnyčios ryšiai su visuomene reiškia aktyvų
komunikavimą su bendruomene per pasaulietines ir religines visuomenės
komunikavimo priemones. Tai taip pat reiškia pasirengimą perteikti
Evangelijos vertybes, viešinti Bažnyčios tarnybas bei programas,
reikalauja iš Bažnyčios visomis išgalėmis stengtis,
kad jos tikrasis veidas atspindėtų Kristų. Pastoraciniame
visuomenės komunikavimo plane turėtų būti numatyta:
a) steigti bei turėti
reikiamais žmogiškaisiais bei materialiais ištekliais
aprūpintas ryšių su visuomene tarnybas, idant Bažnyčia
ir bendruomenė kaip visuma galėtų veiksmingai bendrauti;
b) kurti aukštos
kokybės publikacijas, radijo, televizijos ir videoprogramas, kuriose gerai
išryškėtų Evangelijos naujiena ir Bažnyčios
misija;
c) remti apdovanojimus bei kitas
pripažinimo priemones visuomenės komunikavimo priemonių srityje
siekiant padrąsinti ir paremti jų profesionalius darbuotojus;
d) švęsti
Visuomenės komunikavimo priemonių dieną kaip būdą
skatinti suvokti visuomenės komunikavimo priemonių svarbą bei
remti Bažnyčios iniciatyvas visuomenės komunikavimo srityje.
32. Tyrimas. Bažnyčios strategija
visuomenės komunikavimo srityje turėtų remtis rimtų
visuomenės komunikavimo priemonių tyrimo, apimančio
kompetentingą analizę bei įvertinimą, rezultatais. Svarbu,
kad toks tyrimas aprėptų aptariamoje tautoje ar regione
Bažnyčios misijai itin reikšmingas temas bei problemas.
Pastoraciniu visuomenės komunikavimo planu reikėtų siekti:
a) paskatinti
aukštųjų studijų institutus, tyrimų centrus ir
universitetus įsitraukti į taikomuosius ir fundametaliuosius tyrimus,
susijusius su poreikiais visuomenės komunikavimo srityje ir
Bažnyčios bei visuomenės rūpesčiais;
b) nustatyti dabartinių
tyrimų visuomenės komunikavimo srityje aiškinimo ir
Bažnyčios misijos taikymo praktinius būdus;
c) palaikyti nuolatinius teologinius
visuomenės komunikavimo bei priemonių ir jų vaidmens
Bažnyčioje bei visuomenėje apmąstymus.
33. Visuomenės
komunikavimas ir tautų pažanga. Tikrai prieinamas visuomenės komunikavimas
bei tokios pat visuomenės komunikavimo priemonės daugeliui
asmenų teikia didesnių galimybių dalyvauti
šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje, patirti išraiškos
laisvę ir prisidėti prie taikos bei teisingumo pasaulyje didinimo.
Pastoraciniu visuomenės komunikavimo planu reikėtų:
a) garantuoti Evangelijos
vertybių įtaką plačiame šiuolaikinių
visuomenės komunikavimo priemonių lauke – nuo knygų leidybos iki
komunikavimo per palydovus – ir prisidėti prie tarptautinio solidarumo
augimo;
b) ginti viešuosius
interesus ir garantuoti religijai prieigą prie visuomenės komunikavimo
priemonių, užimant informacija bei atsakomybe grįstas pozicijas
visuomenės komunikavimo teisės ir politikos, taip pat visuomenės
komunikavimo sistemų plėtros klausimais;
c) analizuoti pažangios
komunikavimo technologijos poveikį visuomenei ir padėti išvengti
nenaudingo visuomenės griovimo bei kultūros destabilizavimo;
d) padėti visuomenės
komunikavimo profesionaliems darbuotojams suformuoluoti etikos taisykles ir
jų laikytis, ypač turint galvoje tokius dalykus kaip dorumas, tiesa,
teisingumas, padorumas ir pagarba gyvybei;
e) nurodyti platesnės,
reprezentatyvesnės ir atsakingesnės prieigos prie visuomenės
komunikavimo priemonių skatinimo būdus;
f) vykdyti
pranašišką vaidmenį tinkamu laiku prabylant, kai
Evangelijos šviesoje reikia atskleisti svarbių visuomeninių
klausimų moralinį matmenį.
Vatikanas, 1992 m. vasario 22 d.,
Prie šventojo apaštalo Petro Sosto Romoje
Arkivyskupas JOHN P. FOLEY, Prezidentas
Prelatas PIERFRANCO
PASTORE, Sekretorius
|