Pratarmė
PERVARTA VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO SRITYJE
 

1. Auštant naujam amžiui, visuomenės komunikavimas taip smarkiai išsiplėtė, kad daro didelę įtaką viso pasaulio kultūroms. Technologijos pokyčiai tėra vienas iš šio reiškinio aspektų. Nėra vietos, kur nebūtų jaučiamas visuomenės komunikavimo priemonių poveikis religinėms ir moralinėms nuostatoms, politinėms ir socialinėms sistemoms, švietimui.

Neįmanoma, pavyzdžiui, nepastebėti komunikavimo, kurio neįstengė sulaikyti nei geografinės, nei politinės sienos, vaidmens 1989 ir 1990 metų pervartose. Jų istorinę reikšmę popiežius apmąstė enciklikoje Centesimus annus (¹).

„Pirmasis šių dienų areopagas yra komunikavimo arena, vienijanti žmoniją ir paverčianti ją, kaip sakoma, „globaliniu kaimu“. Visuomenės komunikavimo priemonės įgijo tokią reikšmę, kad daugeliui tapo pagrindine informavimo bei ugdymo, vadovavimo bei įkvėpimo priemone kalbant apie savo paties, šeimos ir visuomenės elgesį” (²).

Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Vatikano II Susirinkimo dekreto dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter mirifica ir dviem dešimtmečiams nuo pastoracinės instrukcijos Communio et progressio paskelbimo, Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba norėtų apmąstyti šios naujos situacijos pastoracines implikacijas. Tai darome vadovaudamiesi Communio et progressio baigiamųjų žodžių dvasia: „Dievo tauta, eidama pirmyn per laikus, kuriais skleidžiasi istorija, <…> su dideliu pasitikėjimu ir karšta meile žvelgia į viską, ką siūlo komunikavimo plėtra kosminiame amžiuje” (³).

Pripažindami nenutrūkstamai galiojant šiuose susirinkiminiuose bei posusirinkiminiuose dokumentuose išdėstytus principus ir įžvalgas, norėtume taikyti juos dabartinei tikrovei. Nepretenduodami į galutinį žodį apie sudėtingą, nepastovią, greitai kintančią situaciją, tiesiog norime pateikti darbo bei raginimo priemonę tiems, kuriems tenka susidurti su naujos tikrovės pastoracinėmis implikacijomis.

2. Pasirodžius Inter mirifica bei Communio et progressio, žmonės po kurio laiko įprato prie tokių posakių kaip „informacijos visuomenė“, „žiniasklaidos kultūra“ ir „žiniasklaidos karta“. Tokiomis sąvokomis pabrėžiamas reikšmingas faktas: tai, ką vyrai ir moterys žino bei galvoja apie gyvenimą, iš dalies sąlygota visuomenės komunikavimo priemonių; pati žmogaus patirtis žymia dalimi yra per visuomenės komunikavimo priemones gauta patirtis.

Per pastaruosius dešimtmečius komunikavimo technologijų srityje daug kas pasikeitė. Turime galvoje ir sparčią jau egzistavusių technologijų plėtrą, ir tokių naujų telekomunikacijos bei žiniasklaidos technologijų kaip palydovai, kabelinė televizija, optiniai kabeliai, vaizdajuostės, kompaktiniai diskai, vaizdų kūrimas kompiuteriu ir įvairi kitokia kompiuterinė bei skaitmeninė technika atsiradimą. Naujų visuomenės komunikavimo priemonių naudojimas davė pradžią vadinamajai „naujajai kalbai”, leido atsirasti naujoms galimybėms vykdyti Bažnyčios misiją, tačiau sykiu sukėlė ir naujų pastoracinių problemų.

3. Tokiomis aplinkybėmis raginame ganytojus ir Dievo tautą labiau įsigilinti į viską, kas susiję su visuomenės komunikavimu bei komunikavimo priemonėmis, ir paversti savo įžvalgas konkrečiomis bei įgyvendinti galimomis programomis.

„Susirinkimo tėvai, mėgindami numatyti ateitį ir pažinti aplinkybes, kuriomis Bažnyčiai teks vykdyti savo misiją, galėjo aiškiai matyti, jog technologijos pažanga jau buvo pradėjusi „keisti žemės veidą” ir užkariauti kosminę erdvę (Gaudium et spes, 5). Jie suvokė, kad būtent komunikavimo technologijos plėtra gali sukelti grandininę reakciją su nenumatomais padariniais” (⁴).

„Būdami toli nuo minties siūlyti Bažnyčiai laikytis nuošalyje ar mėginti atsiriboti nuo tokios įvykių raidos, Susirinkimo tėvai matė Bažnyčią pačiame žmogiškosios pažangos centre, dalyvaujančią likusios žmonijos patirtyje, siekiančią šią patirtį suprasti ir paaiškinti tikėjimo šviesoje. Dievo tautos tikintiesiems teko užduotis kūrybingai taikyti naujus atradimus bei technologijas žmonijos gerovės ir Dievo plano pasauliui įgyvendinimo labui, <…> kad visas „kompiuterių amžiaus” potencialas tarnautų kiekvieno asmens žmogiškajam bei transcendentiniam pašaukimui ir taip šlovintų Tėvą, iš kurio kyla visa, kas gera” (⁵).

Reiškiame savo padėką visiems, kurie atsakingi už komunikavimo veiksmingo tinklo atsiradimą visoje Bažnyčioje. Nepaisant ribotų išteklių sąlygojamų sunkumų, kai kada Bažnyčiai daromų kliūčių prieiti prie visuomenės komunikavimo priemonių, taip pat nuolatinės kultūros, vertybių bei nuostatų kaitos, kurią savo ruožtu sukelia tos priemonės, daug jau padaryta ir daug dar reikia padaryti. Vyskupai, dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai, atsidavę šiam nepaprastai svarbiam apaštalavimui, nusipelno visų padėkos.
Sveikintinos ir teigiamos ekumeninio bendradarbiavimo visuomenės komunikavimo priemonių srityje, dalyvaujant katalikams ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių broliams ir seserims, pastangos, taip pat tarpreliginis bendradarbiavimas su kitų pasaulio religijų atstovais. Ne tik dera, bet ir būtina krikščionis „raginti vieningiau veikti visuomenės komunikavimo srityje ir tiesiogiškiau bendradarbiauti su kitomis religijomis siekiant garantuoti bendrą buvimą visuomenės komunikavimo šerdyje” (⁶).