II. VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PRIEMONIŲ UŽDUOTIS
 

6. Communio et progressio remiasi komunikavimo kaip kelio į bendrystę vizija. Šio dokumento tekste skelbiama: „komunikavimas yra daugiau negu idėjų raiška ir jausmų parodymas; tai meilės kupinas savęs dovanojimas” (⁸). Šiuo požiūriu komunikavimas atspindi pačią Bažnyčios bendrystę ir yra pajėgus prie jos prisidėti.

Tiesos perteikimas gali pasižymėti atperkamąja galia, tekančia iš Kristaus asmens. Jis yra kūnu tapęs Dievo žodis ir neregimojo Dievo atvaizdas. Jame ir per jį Dvasios veikimu žmonijai dovanojamas paties Dievo gyvenimas. „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių” (⁹); ir dabar „tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (¹⁰).

Kūnu tapusiu Žodžiu Dievas galutinai save dovanojo. Jėzaus žodžiais ir darbais Žodis tampa visos žmonijos išlaisvintojas ir atpirkėjas. Toks meilės kupinas Dievo savęs apreiškimas, lydimas žmonijos atsako tikėjimu, sužadina gilų dialogą.

Žmogaus istorija bei visi santykiai tarp žmonių skleidžiasi šio Dievo savęs dovanojimo Kristuje perspektyvoje. Pati istorija skirta tapti savotišku Dievo žodžiu, ir žmogaus pašaukimas yra prisidėti prie to kūrybiškai išgyvenant šį nuolatinį ir beribį Dievo sutaikomosios meilės dovanojimą. Turime tai daryti vilties žodžiais ir meilės darbais, tai yra savo gyvenimo būdu. Tad komunikavimas turėtų būti bažnytinės bendruomenės šerdis.

Kristus yra to, ką Bažnyčia perteikia skelbdama Evangeliją, turinys ir dinamiška versmė. Juk pati Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas, „pilnatvė to <…>, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų” (¹¹). Tad Bažnyčioje per Žodį ir sakramentus keliaujame galutinės vienybės, kai Dievas bus „viskas visame kame” (¹²), vilties link.