B. Visuomenės komunikavimo priemonės dialogo su šių dienų pasauliu labui

8. Vatikano II Susirinkimas pabrėžė: „Dievo tauta ir žmonija, kuriai ši tauta priklauso, pasitarnaus viena kitai taip, kad Bažnyčios misija pasirodys esanti religinė ir kaip tik todėl labiausiai žmogiška” (¹⁵). Dievo žodio skelbėjai privalo kreipti dėmesį ir stengtis suprasti įvairių tautų bei kultūrų „žodžius”, kad ne tik iš jų pasimokytų, bet ir padėtų joms pažinti bei priimti Dievo žodį (¹⁶). Todėl Bažnyčia turi išlaikyti veiklų bei dėmesingą buvimą pasaulyje, kad būtų maitinamos bendruomenės ir remiami žmonės, ieškantys asmeninių bei visuomeninių problemų priimtinų sprendimų.

Negana to, jei Bažnyčiai visada privalu perteikti savo naujieną kiekvienam amžiui ir konkrečių tautų bei žmonių kultūroms tinkamu būdu, tai ir šiandien jai reikia tai daryti naujų visuomenės komunikavimo priemonių kultūroje ir kultūrai (¹⁷). Tai pamatinė sąlyga atsiliepti į vieną iš pagrindinių Vatikano II Susirinkimo rūpesčių: vis artimiau žmones suvienijančių naujų socialinių, techninių, kultūrinių ryšių atsiradimas daro ypač reikšmingą Bažnyčios užduotį visus visiškai suvienyti su Kristumi (¹⁸). Suvokdama, kiek daug visuomenės komunikavimo priemonės galėtų prisidėti prie jos pastangų siekiant šios vienybės, Bažnyčia laiko jas priemonėmis, „Dievo Apvaizdai padedant, sumanytomis” žmonių komunikavimui ir bendrystei jų žemiškosios kelionės metu skatinti (¹⁹).

Tad stengdamasi pradėti dialogą su šiuolaikiniu pasauliu, Bažnyčia neišvengiamai trokšta sąžiningo ir pagarbaus dialogo su komunikavimo priemonių atsakingaisiais darbuotojais. Bažnyčiai toks dialogas kelia reikalavimą suprasti visuomenės komunikavimo priemones – jų tikslus, metodus, darbo formas ir būdus, vidinę struktūrą – ir remti bei drąsinti komunikavimo priemonių darbuotojus. Toks geranoriškas supratingumas bei parama atveria galimybes teikti reikšmingus pasiūlymus dėl kliūčių, stovinčių skersai kelio žmogaus pažangai bei Evangelijos skelbimui, pašalinimo.

Tad, norėdama tokio dialogo, Bažnyčia privalo aktyviai domėtis pasaulietinėmis visuomenės komunikavimo priemonėmis ir ypač rūpintis politikos jų atžvilgiu parengimu. Krikščionių iš tiesų yra pareiga padaryti, kad jų balsas būtų girdimas visuomenės komunikavimo priemonėse, ir jų užduotis neapsiriboja vien Bažnyčios naujienų pateikimu. Dialogas taip pat reiškia paramą visuomenės komunikavimo priemonių profesionaliems darbuotojams; jis reikalauja išplėtoti komunikavimo antropologiją ir teologiją, kad pati teologija būtų lengviau perteikiama, veiksmingiau atskleistų Evangelijos vertybes ir taikytų jas dabartinei žmogaus egzistencijos tikrovei. Taip pat būtina, kad Bažnyčios ganytojai ir pastoracijos darbuotojai noriai ir protingai atsakinėtų į visuomenės komunikavimo priemonių darbuotojų klausimus, siekdami abipusio pasitikėjimo bei pagarbos ženklinamų ir pamatinėmis bendromis vertybėmis grįstų santykių su tais, kurie neišpažįsta mūsų tikėjimo.