V. PASTORACINIO PLANAVIMO REIKALINGUMAS
 

A. Vyskupų pareigos

20. Pripažindami visuomenės komunikavimo veiklos keliamų reikalavimų pagrįstumą bei neatidėliotinumą, vyskupai ir kiti asmenys, atsakingi už sprendimus, susijusius su Bažnyčios ribotų žmogiškųjų bei materialiųjų išteklių paskirstymu, turėtų teikti šiai sričiai deramą pirmenybę, atsižvelgdami į jų konkrečių tautų, regionų ir vyskupijų aplinkybes.

Toks poreikis šiandien gali būti dar didesnis negu anksčiau būtent dėl to, kad, bent iš dalies, Bažnyčia iki šiol buvo daugiau ar mažiau apleidusi didelį šiuolaikinį visuomenės komunikavimo priemonių „areopagą” (³¹). Šventasis Tėvas yra pastebėjęs: „Paprastai svarbesnėmis laikomos kitos Evangelijos skelbimo ir krikščioniškojo ugdymo priemonės, tuo tarpu visuomenės komunikavimo priemonės paliekamos atskirų asmenų ar nedidelių grupių iniciatyvai ir į pastoracinę programą patenka kaip antraeilės” (³²). Tokią padėtį reikia taisyti.