Rengimo stadija

27. Sukaupusi bei išanalizavusi šiuos duomenis, darbo grupė turėtų sutelkti dėmesį į vyskupų konferencijos ar vyskupijos tikslus bei prioritetus visuomenės komunikavimo srityje. Tai rengimo stadijos pradžia. Tada darbo grupė, atsižvelgdama į vietines sąlygas, turėtų imtis kiekvieno iš čia pateikiamų klausimų.

28. Švietimas. Visuomenės komunikavimo klausimai svarbūs visais pastoracinės tarnybos lygmenimis, įskaitant švietimą. Pastoraciniame visuomenės komunikavimo plane reikėtų:

a) pasiūlyti galimybę lavintis visuomenės komunikavimo srityje kaip esminį įsitraukusių į Bažnyčios darbą asmenų – seminaristų, kunigų, vienuolių brolių bei seserų, pasauliečių vadovų – ugdymo elementą;

b) paakinti katalikiškąsias mokyklas bei universitetus siūlyti programas bei kursus, susijusius su Bažnyčios ir visuomenės poreikiais visuomenės komunikavimo srityje;

c) numatyti komunikuotojo vaidmenį atliekantiems Bažnyčios darbuotojams, taip pat seminaristams, vienuoliams ir dvasininkams kursus, pratybas bei seminarus technologijos, vadybos, visuomenės komunikavimo etikos bei politikos klausimais;
d) pateikti pasiūlymų dėl šviečiamųjų bei pažintinių programų visuomenės komunikavimo priemonių srityje mokytojams, tėvams ir studentams parengimo bei įgyvendinimo;

e) paakinti kūrybingus menininkus bei rašytojus skleisti Evangelijos vertybes dalijantis savo talentu per rašto žodį, teatrą, radiją, televiziją, pramoginius ir šviečiamuosius filmus;

f) nurodyti evangelizacijos bei katechizacijos strategijas numatant visuomenės komunikavimo technologijos bei priemonių taikymą.

29. Dvasinis ugdymas ir pastoracija. Pasauliečiai katalikai ir kiti asmenys, įsitraukę į Bažnyčios apaštalivimą visuomenės komunikavimo srityje arba dirbantys pasaulietinėse visuomenės komunikavimo priemonėse, dažnai tikisi iš Bažnyčios dvasinio vadovavimo bei pastoracinės globos. Pastoraciniame visuomenės komunikavimo plane derėtų:

a) numatyti galimybę pasauliečiams katalikams ir kitiems profesionaliems komunikavimo priemonių darbuotojams praturtinti savo profesinę patirtį per rekolekcijas, seminarus ir profesinės paramos grupes;

b) pasiūlyti pastoracinę globą, kuri stiprintų bei maitintų komunikavimo priemonių darbuotojų tikėjimą bei padėtų jiems išlaikyti gyvą atsidavimo jausmą vykdant sunkų Evangelijos vertybių bei autentiškų žmogiškųjų vertybių perteikimo pasauliui užduotį.

30. Bendradarbiavimas. Bendradarbiavimas reiškia dalijimąsi ištekliais tarp vyskupų konferencijų ir vyskupijų, taip pat tarp vyskupijų ir kitų institucijų, pavyzdžiui, vienuoliškųjų bendruomenių, universitetų ir sveikatos priežiūros įstaigų. Pastoraciniame visuomenės komunikavimo plane turėtų būti numatyta:

a) stiprinti santykius ir skatinti konsultacijas tarp Bažnyčios atstovų ir visuomenės komunikavimo priemonių profesionalių darbuotojų, kurie gali pamokyti Bažnyčią naudojimosi visuomenės komunikavimo priemonėmis;

b) ieškoti galimybių gamybos srityje bendradarbiauti su regioniniais bei nacionaliniais centrais ir skatinti bendrų reklamos, rinkodaros bei platinimo tinklų plėtrą;

c) skatinti bendradarbiavimą su dirbančiomis visuomenės komunikavimo srityje vienuolių kongregacijomis;

d) bendradarbiauti su ekumeninėmis organizacijomis ir kitomis Bažnyčiomis bei religinėmis grupėmis siekiant garantuoti religijai visuomenės komunikavimo priemonių prieinamumą, taip pat bendradarbiauti „neseniai atsiradusiose visuomenės komunikavimo priemonėse; tai ypač pasakytina apie bendrą naudojimąsi palydovais, duomenų bankais, kabeliniais tinklais ir apie informatiką apskritai, pradedant sistemų suderinamumu” (³⁴);

e) bendradarbiauti su pasaulietinėmis visuomenės komunikavimo priemonėmis, ypač bendrą rūpestį keliančiais religijos, moralės, etikos, kultūros, švietimo ir visuomenės klausimais.

31. Ryšiai su visuomene. Bažnyčios ryšiai su visuomene reiškia aktyvų komunikavimą su bendruomene per pasaulietines ir religines visuomenės komunikavimo priemones. Tai taip pat reiškia pasirengimą perteikti Evangelijos vertybes, viešinti Bažnyčios tarnybas bei programas, reikalauja iš Bažnyčios visomis išgalėmis stengtis, kad jos tikrasis veidas atspindėtų Kristų. Pastoraciniame visuomenės komunikavimo plane turėtų būti numatyta:

a) steigti bei turėti reikiamais žmogiškaisiais bei materialiais ištekliais aprūpintas ryšių su visuomene tarnybas, idant Bažnyčia ir bendruomenė kaip visuma galėtų veiksmingai bendrauti;

b) kurti aukštos kokybės publikacijas, radijo, televizijos ir videoprogramas, kuriose gerai išryškėtų Evangelijos naujiena ir Bažnyčios misija;

c) remti apdovanojimus bei kitas pripažinimo priemones visuomenės komunikavimo priemonių srityje siekiant padrąsinti ir paremti jų profesionalius darbuotojus;

d) švęsti Visuomenės komunikavimo priemonių dieną kaip būdą skatinti suvokti visuomenės komunikavimo priemonių svarbą bei remti Bažnyčios iniciatyvas visuomenės komunikavimo srityje.

32. Tyrimas. Bažnyčios strategija visuomenės komunikavimo srityje turėtų remtis rimtų visuomenės komunikavimo priemonių tyrimo, apimančio kompetentingą analizę bei įvertinimą, rezultatais. Svarbu, kad toks tyrimas aprėptų aptariamoje tautoje ar regione Bažnyčios misijai itin reikšmingas temas bei problemas. Pastoraciniu visuomenės komunikavimo planu reikėtų siekti:

a) paskatinti aukštųjų studijų institutus, tyrimų centrus ir universitetus įsitraukti į taikomuosius ir fundametaliuosius tyrimus, susijusius su poreikiais visuomenės komunikavimo srityje ir Bažnyčios bei visuomenės rūpesčiais;

b) nustatyti dabartinių tyrimų visuomenės komunikavimo srityje aiškinimo ir Bažnyčios misijos taikymo praktinius būdus;

c) palaikyti nuolatinius teologinius visuomenės komunikavimo bei priemonių ir jų vaidmens Bažnyčioje bei visuomenėje apmąstymus.

33. Visuomenės komunikavimas ir tautų pažanga. Tikrai prieinamas visuomenės komunikavimas bei tokios pat visuomenės komunikavimo priemonės daugeliui asmenų teikia didesnių galimybių dalyvauti šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje, patirti išraiškos laisvę ir prisidėti prie taikos bei teisingumo pasaulyje didinimo. Pastoraciniu visuomenės komunikavimo planu reikėtų:

a) garantuoti Evangelijos vertybių įtaką plačiame šiuolaikinių visuomenės komunikavimo priemonių lauke – nuo knygų leidybos iki komunikavimo per palydovus – ir prisidėti prie tarptautinio solidarumo augimo;

b) ginti viešuosius interesus ir garantuoti religijai prieigą prie visuomenės komunikavimo priemonių, užimant informacija bei atsakomybe grįstas pozicijas visuomenės komunikavimo teisės ir politikos, taip pat visuomenės komunikavimo sistemų plėtros klausimais;

c) analizuoti pažangios komunikavimo technologijos poveikį visuomenei ir padėti išvengti nenaudingo visuomenės griovimo bei kultūros destabilizavimo;

d) padėti visuomenės komunikavimo profesionaliems darbuotojams suformuoluoti etikos taisykles ir jų laikytis, ypač turint galvoje tokius dalykus kaip dorumas, tiesa, teisingumas, padorumas ir pagarba gyvybei;

e) nurodyti platesnės, reprezentatyvesnės ir atsakingesnės prieigos prie visuomenės komunikavimo priemonių skatinimo būdus;

f) vykdyti pranašišką vaidmenį tinkamu laiku prabylant, kai Evangelijos šviesoje reikia atskleisti svarbių visuomeninių klausimų moralinį matmenį.
 

Vatikanas, 1992 m. vasario 22 d.,
Prie šventojo apaštalo Petro Sosto Romoje
 

Arkivyskupas JOHN P. FOLEY, Prezidentas

Prelatas PIERFRANCO PASTORE, Sekretorius