PRIEŠTAROS KUNIGIŠKAJAM CELIBATUI
Celibatas ir Naujasis Testamentas
5. Galima sakyti, jog bažnytinio celibato tema niekada anksčiau
nebuvo tyrinėta taip skvarbiai ir visais aspektais, doktrininiu,
istoriniu, socialiniu, psichologiniu ir pastoraciniu; tai dažnai daroma
vadovaujantis iš esmės teisingomis intencijomis, net jei
išraiška ne visuomet būna derama.
Sąžiningai apžvelkime pagrindines prieštaras
bažnytinį celibatą ir kunigystę susiejančiam
įstatymui.
Pirmasis, atrodo, remiasi autoritetingiausiu šaltiniu; sakoma, jog
Naujasis Testamentas, kuriame išlaikytas Kristaus ir apaštalų
mokymas, nereikalauja šventųjų tarnautojų celibato, bet
siūlo tai kaip laisvą klusnumo atsaką į ypatingą
pašaukimą ar ypatingą charizmą (plg. Mt 19, 11–12).
Nei Jėzus tai kėlė kaip išankstinę sąlygą
rinkdamasis Dvylika, nei apaštalai to reikalavo iš žmonių,
vadovaujančių pirmosioms krikščionių
bendruomenėms (plg. 1 Tim 3, 2–5; Tit 1, 5–6).
Bažnyčios tėvai
6. Artimas ryšys, kurį tarp tarnaujamosios kunigystės ir šventosios
nekaltybės amžių raidoje nustatė Bažnyčios tėvai
ir rašytojai, kyla iš labai nuo mūsų skirtingų mąstysenų
bei istorinių situacijų. Patristiniuose tekstuose dažniau
rekomenduojama ne laikytis celibato, bet susiturėti nuo santuokinių
santykių, ir motyvai, kuriais grindžiama šventojo tarnautojo
tobulas skaistumas, atrodo dažnai įkvėpti žmogaus kūniškosios
būklės perdėm pesimistiško traktavimo arba ypatingos
tyrumo, būtino ryšiams su tai, kas šventa, sampratos. Be to,
sakoma, jog senovės argumentai nebetinka socialinei kultūrinei
aplinkai, kurioje Bažnyčia šiandien pašaukta darbuotis per
savo kunigus.
Pašaukimas ir celibatas
7. Daug kas sunkumu laiko tai, kad galiojanti celibatinė tvarka verčia
kunigiškojo pašaukimo charizmą tapatinti su tobulo skaistumo
charizma kaip Dievo tarnautojo gyvenimo ypatybe; todėl klausiama, ar
teisinga atskirti nuo kunigystės tuos, kurie jaučiasi pašaukti į
kunigystę, bet ne į celibatinį gyvenimą.
Celibatas ir dvasininkų
stygius
8. Taip pat teigiama, kad kunigiškojo celibato praktikavimas Bažnyčioje
daro didelę žalą ten, kur dvasininkų stygius, pripažintas
ir apgailėtas paties Susirinkimo (2), sukelia dramatiškas
situacijas, trukdančias iki galo įgyvendinti dieviškąjį
išganymo planą ir net griaunančias pirmakarčio Evangelijos
skelbimo galimybę. Nerimą keliantį dvasininkų mažėjimą
kai kas sieja su celibatinio įpareigojimo našta.
Celibato šešėliai
9. Netrūksta įsitikinusių, kad santuokai atvira
kunigystė ne tik panaikintų neištikimybės, netvarkos ir
apgailėtino atsimetimo, skaudinančių bei
liūdinančių visą Bažnyčią,
priežastį, bet ir leistų Kristaus tarnautojams
pilnatviškiau liudyti krikščioniškąjį
gyvenimą šeimoms, nuo kurių jie atitverti dabartinės savo
padėties.
Prievartaujama prigimtis?
10. Taip pat yra primygtinai tvirtinančių, kad celibatas
įstumia kunigą į fiziškai ir psichologiškai
nenatūralią situaciją, žalingą jo
žmogiškosios asmenybės pusiausvyrai ir brendimui. Dėl to –
sakoma – kunigas išdžiūsta, ima stokoti žmogiškosios
šilumos ir, nebegebėdamas visavertiškai dalytis gyvenimo bei
likimo bendryste su savo broliais, atsiduria vienatvėje, keliančioje
kartėlį ir nusiminimą.
Ar tai nėra neleistino prigimties prievartavimo ir nepateisinamos
paniekos žmogiškosioms vertybėms, kylančioms iš
dieviškojo kūrimo darbo ir integruotoms į Kristaus atpirkimo
darbą, ženklas?
Netinkamas ugdymas
11. Be to, atsižvelgiant į kelią, kurį kandidatas į
kunigystę nueina, kol prisiima tokį sunkų įsipareigojimą,
teigiama, jog praktikoje toks aktas kyla ne iš autentiškai asmeninio
sprendimo, bet iš pasyvumo nuostatos, kuri yra netinkamo ir žmogaus
laisvę nepakankamai gerbiančio ugdymo vaisius. Juk jaunuolio geba pažinti
bei savarankiškai spręsti ir jo psichologinė bei fizinė
branda neprilygsta ir jokiu būdu nėra proporcinga prisiimamo įsipareigojimo
svarbai, realiems sunkumams ir trukmei.
Teisingas požiūrio taškas
12. Žinome, jog galimos ir kitokios prieštaros šventajam
celibatui. Tai labai sudėtinga tema, gyvai paliečianti įprastinę
gyvenimo sampratą ir apšviečianti ją dieviškojo apreiškimo
šviesa. Nesibaigiantys sunkumai kils tiems, kurie „neišmano” šios
tikrovės (plg. Mt 19, 11), nepažįsta „Dievo
dovanos” ar ją užmiršta (plg. Jn 4, 10) ir nesuvokia
tokios naujos gyvenimo sampratos aukštesnės logikos, jos nuostabaus
veiksmingumo ir apsčios pilnatvės.
Praeities ir dabarties
liudijimai
13. Tokia prieštarų celibatui visuma, atrodo, turėtų
visiškai nutildyti ilgaamžį ir iškilmingą Bažnyčios
ganytojų bei dvasingumo mokytojų balsą ir nesuskaičiuojamų
šventųjų bei ištikimų Dievo tarnautojų, kuriems šventasis
celibatas buvo vidinė tikrovė ir jų visiško bei džiaugsmingo
atsidavimo Kristaus slėpiniui regimas ženklas, liudijimą. Tačiau
tas balsas tebėra galingas ir ramus; jis kyla ne tik iš praeities,
bet ir iš dabarties. Visada stengdamiesi matyti tikrovę tokią,
kokia ji yra, negalime nepastebėti šios stebėtinos ir nuostabios
tikrovės, to, kad mūsų dienomis šventojoje Dievo Bažnyčioje
– visur, kur ji skleidžia gėrį, – tebėra nesuskaičiuojama
daugybė šventųjų tarnautojų – subdiakonų, diakonų,
kunigų, vyskupų, – visiškai tyrai gyvenančių savanoriškame
ir pašvęstame celibate. Ir šalia jų negalime nepastebėti
milžiniško būrio pašvęstojo gyvenimo institutų
narių, taip pat jaunuolių ir pasauliečių, ištikimų
tobulo skaistumo įsipareigojimui: jie taip gyvena ne dėl to, kad per
menkai vertina dieviškąją gyvenimo dovaną, bet iš iškilios
meilės naujajam gyvenimui, trykštančiam iš Velykų slėpinio;
jie gyvena celibate drąsiai savęs išsižadėdami, kupini
dvasinio džiaugsmo, pavyzdingai nuosekliai ir santykinai lengvai. Šis
iškilus reiškinys žymi nepakartojamą Dievo karalystės
tikrovę šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai nuolankiai ir
geranoriškai tarnaujama atliekant „pasaulio šviesos” ir „žemės
druskos” (plg. Mt 5, 13–14) vaidmenį. Negalime tuo nesižavėti:
tai tikrai Kristaus Dvasios dvelksmas.
Celibato galiojamumo patvirtinimas
14. Tad manome, kad dabar galiojantis šventojo celibato įstatymas
turėtų ir mūsų dienomis būti tvirtai susietas su
bažnytine tarnyba, padėti tarnautojui išskirtinai, galutinai bei
visiškai pasirinkti vienatinę ir aukščiausią Kristaus
meilę ir atsiduoti Dievo kultui bei Bažnyčios tarnybai,
būti jo gyvenimo padėties tikinčiųjų
bendruomenėje ir pasaulietinėje visuomenėje skiriamuoju
ženklu.
Bažnyčios galia
15. Kunigiškojo pašaukimo charizma, orientuota į
dieviškąjį kultą ir religinę bei pastoracinę
tarnybą Dievo tautai, tikrai skiriasi nuo charizmos, skatinančios
pasirinkti celibatą kaip pašvęstojo gyvenimo formą (plg. 5,
7). Tačiau kunigiškasis pašaukimas, nors ir įkvėptas
Dievo, netampa galutinis ir veiksmingas be patvirtinimo ir pritarimo tų,
kurie Bažnyčioje turi galią ir atsako už tarnybą
bažnytinei bendruomenei. Todėl Bažnyčios valdžiai
tenka užduotis, atsižvelgiant į laiko ir vietos sąlygas,
nustatyti, kokiomis konkrečiomis savybėmis turėtų
pasižymėti kandidatai, kad juos būtų galima laikyti
tinkamais religinei ir pastoracinei Bažnyčios tarnybai.
Enciklikos tikslas
16. Vadovaudamiesi tikėjimo dvasia, šią dieviškosios
Apvaizdos pasiūlytą progą traktuojame kaip palankią galimybę
iš naujo ir šiuolaikinę mąstyseną labiau atitinkančiu
būdu išdėstyti gilius šventojo celibato motyvus; juk jei su
tikėjimu susiję sunkumai „gali sužadinti dvasią tiksliau ir
geriau suprasti tikėjimą” (3), tai tą patį galima
pasakyti ir apie bažnytinius nuostatus, tvarkančius tikinčiųjų
gyvenimą.
Džiaugiamės galėdami šiomis aplinkybėmis ir šiuo
požiūriu apmąstyti dieviškuosius turtus ir Kristaus Bažnyčios
grožybes, ne visuomet išsyk įžiūrimas žmogaus žvilgsnio,
nes tai yra Bažnyčios dieviškosios Galvos meilės vaisius ir
atsiskleidžia per tą tobulą šventumą (plg. Ef
5, 25–27), kuris apstulbina žmogaus dvasią ir kuriam paaiškinti žmogiškosios
būtybės galių per maža.
|