Pirmoji dalis
I. ŠVENTOJO CELIBATO PAGRINDIMAS
Susirinkimas ir celibatas
17. Pasak Vatikano II Susirinkimo, kunigystė iš tiesų
nereikalauja nekaltybės „pačia savo prigimtimi, kaip matyti iš
ankstyvosios Bažnyčios papročio ir iš Rytų
Bažnyčių tradicijos” (4). Tačiau tas pats
Šventasis Susirinkimas nesvyruodamas iškilmingai patvirtino
seną, šventą ir apvaizdingą celibato įstatymą,
sykiu pateikdamas motyvus, pateisinančius jį akyse tų, kurie,
kupini tikėjimo dvasios ir vidinės dosnumo liepsnos, moka branginti
dieviškąsias dovanas.
Seni argumentai naujoje šviesoje
18. Svarstymai apie celibato „tinkamumą daugeliu atžvilgiu” (plg.
ten pat) Dievo tarnautojams nėra šiandienis dalykas. Nors
reiškiami argumentai skyrėsi, nelygu mąstysena ir
aplinkybės, jie visada būdavo įkvėpti specifiškai
krikščioniškų sumetimų, galiausiai pagrįstų
intuityvia giliausių motyvų įžvalga. Jie gali būti
geriau iškelti aikštėn veikiant Šventajai Dvasiai, Kristaus
pažadėtai saviesiems pranešti, kas turi įvykti (plg. Jn
16, 13), ir didinti Dievo tautoje Kristaus ir Bažnyčios slėpinio
supratimą, ir taip pat padedant patirčiai, sąlygotai per
amžius kaskart vis gilesnio dvasinių dalykų pažinimo (5).
|