KRISTOLOGINĖ CELIBATO REIKŠMĖ

Kristaus naujumas

19. Krikščioniškąją kunigystę, kuri yra naujybė, galima suprasti tiktai Kristaus, aukščiausiojo ir amžinojo Kunigo, įsteigusio tarnaujamąją kunigystę kaip realų dalyvavimą jo vienatinėje kunigystėje, naujumo šviesoje (⁶). Kristaus tarnui ir Dievo slėpinių tvarkytojui (1 Kor 4, 1) jis yra tiesioginis pavyzdys ir aukščiausias idealas (plg. 1 Kor 11, 1). Viešpats Jėzus, vienatinis Dievo Sūnus, Tėvo siųstas į pasaulį, tapo žmogumi, kad nuodėmės ir mirties pavergta žmonija atgimtų ir per šį naują gimimą (Jn 3, 5; Tit 3, 5) įeitų į Dangaus karalystę. Būdamas visiškai atsidavęs savo Tėvo valiai (Jn 4, 34; 17, 4), Jėzus savo Velykų slėpiniu atliko šį naująjį kūrimą (2 Kor 5; Gal 6, 15), įvesdindamas į laiką bei pasaulį naują, iškilią ir dievišką gyvenimo formą, perkeičiančią žemišką žmonijos būklę (plg. Gal 3, 28).

Santuoka ir celibatas Kristaus naujumo perspektyvoje

20. Santuoka, Dievo valia tęsianti pirmojo kūrimo darbą (Pr 2, 18), įterpta į išganymo plano visumą, irgi įgyja naują reikšmę ir vertę. Jėzus iš tiesų atkūrė jos pradinį kilnumą (Mt 19, 3–8), pagerbė ją (plg. Jn 2, 1–11) ir iškėlė į sakramento bei slėpiningo savo vienybės su Bažnyčia ženklo (Ef 5, 35) garbę. Tad krikščionys sutuoktiniai, įgyvendindami abipusę meilę, vykdydami savo specifines pareigas ir siekdami jiems būdingo šventumo, kartu keliauja į dangiškąją tėvynę. Tačiau Kristus, aukštesnės Sandoros tarpininkas (Žyd 8, 6), atvėrė naują kelią, kuriame žmogiškoji būtybė, visiškai bei tiesiogiai prisirišdama prie Viešpaties ir rūpindamasi tiktai juo bei jo reikalais (1 Kor 7, 33–35), aiškiau ir pilnatviškiau parodo iš pagrindų naują Naujojo Testamento tikrovę.

Nekaltybės ir kunigystės sąsaja Kristuje Tarpininke

21. Kristus, vienatinis Tėvo Sūnus, Įsikūnijimo galia buvo nustatytas dangaus ir žemės, Tėvo ir žmonių giminės Tarpininku. Jėzus – ir tai visiškai derėjo su šia misija – visą savo gyvenimą išliko nekaltybėje, žymėjusioje jo visišką atsidavimą Dievo ir žmonių tarnybai. Šią gilią nekaltybės ir kunigystės sąsają Kristuje atspindi Tarpininko ir amžinojo Kunigo kilnumo bei misijos dalininkai, ir toks bendrininkavimas juo tobulesnis, juo šventasis tarnautojas laisvesnis nuo kūno ir kraujo saitų (⁷).

Celibatas Dangaus karalystės labui

22. Jėzus, pasirinkęs pirmuosius išganymo tarnautojus ir norėjęs juos supažindinti su Dangaus karalystės slėpiniais (Mt 13, 11; Mk 4, 11; Lk 8, 10) bei padaryti ypatingais Dievo bendradarbiais ir jo pasiuntiniais (2 Kor 5, 20), vadinęs juos draugais ir broliais (Jn 15, 15; 20, 17) ir dėl jų pasiaukojęs, kad jie būtų pašventinti tiesa (Jn 17, 19), pažadėjo apsčiai atlyginti kiekvienam, kuris dėl Dievo karalystės paliks namus, šeimą, žmoną ir vaikus (Lk 18, 29–30). Negana to, slėpiningumo bei pažado kupinais žodžiais jis taip pat siūlė (⁸) tobuliau pasišvęsti Dangaus karalystei per nekaltybę kaip ypatingos dovanos vaisių (Mt 19, 11–12). Motyvas taip atsakyti į dieviškąją charizmą yra Dangaus karalystė (ten pat, 12); lygiai taip pat Karalystė (Lk 18, 39), Evangelija (Mk 10, 29) ir Kristaus vardas (Mt 19, 29) skatina Jėzaus kviečiamus žmones rinktis sunkius apaštalavimo vargus, artimai susivienijant su jo likimu (plg. Mk 4, 11).

Kristaus liudijimas

23. Tad Viešpaties Jėzaus šaukiamiesiems, trokštantiems ne tik dalyvauti jo kunigiškojoje tarnyboje, bet ir dalytis su juo jo gyvenimo padėtimi, nekaltybės alternatyva tampa kilni bei trokštama būtent dėl Kristaus, visko, kas jis yra bei ką žymi, naujumo slėpinio, dėl iškiliausių Evangelijos ir Karalystės idealų visumos ir ypatingo iš Atpirkėjo Velykų slėpinio trykštančios malonės išryškėjimo.

Meilės pilnatvė

24. Atsakas į dieviškąjį pašaukimą – tai meilės atsakas į Kristaus mums iškiliausiai parodytą meilę (Jn 15, 13; 3, 16); jis slėpiningai glūdi ypatingoje Kristaus meilėje sieloms, juntamoje jo reikliausiuose kvietimuose (plg. Mk 10, 21). Malonė dieviškąja jėga padidina meilės poreikį, o meilė, jei autentiška, yra visa apimanti, nedaloma, tvirta ir amžina, nenugalima paskata visokiausioms heroizmo formoms. Tad šventąjį celibatą Bažnyčia visada laikė „meilės ženklu ir akstinu” (⁹): meilės be išlygų ženklu, visiems atviros meilės akstinu. Kas gali įžiūrėti dėl mūsų išdėstytų motyvų taip visiškai dovanotame gyvenime kokių nors dvasinio skurdo ar savanaudiškumo ženklų, kai jis yra ir turi būti retas bei itin reikšmingas pavyzdys egzistencijos, kurios variklis bei jėga yra meilė, per kurią žmogus išreiškia savo išskirtinę didybę? Kas gali kada nors abejoti moraline bei dvasine pilnatve gyvenimo, pašvęsto ne kokiam nors, kad ir labai kilniam, idealui, bet Kristui ir jo darbui naujosios žmonijos labui visur ir visais laikais?

Kvietimas studijuoti

25. Šioje biblinėje ir teologinėje perspektyvoje, susiejančioje mūsų tarnaujamąją kunigystę su Kristaus kunigyste, visiškas ir nedalomas Kristaus atsidavimas savo išganomajai misijai yra mūsų panašinimosi su Kristui Atpirkėjui būdinga meile bei auka idealas ir pagrindas. Ši perspektyva mums atrodo tokia gili ir kupina teorinių bei praktinių tiesų, kad kviečiame jus, garbingieji Broliai, ir tuos, kurie atsidėję krikščioniškojo mokymo studijoms, taip pat dvasingumo mokytojus ir visus kunigus, gebančius antgamtine intuicija suvokti savo pašaukimą, nepaliaujamai lavintis šia linkme ir skverbtis į šią gilią bei vaisingą tikrovę, kad kunigystės ir celibato ryšys vis geriau išryškėtų vienatinės ir begalinės meilės Viešpačiui Kristui bei jo Bažnyčiai skaidrioje ir herojiškoje logikoje.