II. CELIBATAS BAŽNYČIOS GYVENIME

Senovėje

35. Istorinių dokumentų, susijusių su bažnytiniu celibatu, studijos būtų pamokančios, bet per ilgos. Pasitenkinsime keliais žodžiais. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčios tėvai ir rašytojai liudija, jog Rytuose ir Vakaruose tarp šventųjų tarnautojų buvo paplitusi savanoriška celibato praktika (²⁰), nes jis labai tiko visiškai atsiduoti Kristui ir jo Bažnyčiai.

Vakarų Bažnyčioje

36. Nuo VI amžiaus pradžios ši celibato praktika Vakarų Bažnyčioje buvo stiprinama, plėtojama ir patvirtinama įvairių vietinių susirinkimų, taip pat popiežių ištarmėmis (²¹). Vėlesniais šimtmečiais bažnytinį celibatą skatindavo, gindavo ir atnaujindavo pirmiausia aukščiausieji Dievo Bažnyčios ganytojai ir mokytojai, tikėjimo paveldo bei krikščioniškosios dorovės sergėtojai ir aiškintojai, net ir tada, kai susilaukdavo pasipriešinimo iš pačios dvasininkijos, ir dorovinis visuomenės nuosmukis nebūdavo palankus herojiškiems dorybės aktams. Įpareigojimas laikytis celibato vėliau buvo patvirtintas Tridento Susirinkimo (²²) ir galiausiai įtrauktas į Kanonų teisės kodeksą (kan. 132, §1).

Naujausias popiežių mokymas

37. Pastarojo laiko popiežiai, degdami uolumu ir naudodamiesi doktrinos žiniomis, aiškino dvasininkijai apie celibatą ir akino jo laikytis (²³). Čia norėtume išreikšti ypatingą pagarbą mūsų artimiausiam pirmtakui, kuris tebegyvena žmonių širdyse. Per Romos sinodą, nuoširdžiai pritariant visiems miesto dvasininkams, jis ištarė šiuos žodžius: „Mus liūdina, jog <…> kai kam gali kilti mintis, kad Katalikų Bažnyčia sąmoningai ar patogumo sumetimais atsisakys to, kas ilgus amžius buvo ir dabar tebėra vienas iš kilniausių ir tyriausių jos kunigystės puošmenų. Bažnytinio celibato įstatymas ir pastangos jį išlaikyti primena herojiškų laikų batalijas, kai Katalikų Bažnyčiai teko kovoti ir pavyko iškovoti trejopą šlovę, nuolatinį pergalės ženklą: Kristaus Bažnyčia – laisva, skaisti ir katalikiška” (²⁴).

Rytų Bažnyčioje

38. Tai, kad su bažnytiniu celibatu susiję Rytų Bažnyčios įstatymai, galutinai nustatyti Trulano Susirinkimo 692 metais (²⁵) ir aiškiai pripažinti Vatikano II Susirinkimo (²⁶), yra kitokie, lėmė šios itin kilnios Bažnyčios dalies skirtingos istorinės aplinkybės ne be apvaizdingo ir antgamtiško Šventosios Dvasios veikimo.

Naudodamiesi proga, norėtume išreikšti savo pagarbą visiems Rytų Bažnyčios dvasininkams ir pripažinti jų teikiamus ištikimybės bei uolumo pavyzdžius, darančius juos vertus nuoširdžios pagarbos.

Rytų tėvų balsas

39. Dar vienas motyvas, skatinantis mus neatsisakyti bažnytinio celibato, yra Rytų tėvų reiškiama nekaltybės apologija. Girdime, pavyzdžiui, šventojo Grigaliaus Nysiečio balsą, primenantį mus, kad „gyvenimas nekaltybėje yra ateinančiame pasaulyje mūsų laukiančios palaimos atvaizdas” (²⁷); ne mažiau padrąsinantis yra nuolat apmąstytinas šventojo Jono Auksaburnio pagiriamasis žodis kunigystei. Norėdamas iškelti aikštėn būtiną harmoniją tarp altoriaus tarnautojo asmeninio gyvenimo ir tvarkos, kuriai priklauso jo šventosios pareigos, kilnumo, jis teigia: „<…> dera, kad tas, kuriam suteikiama kunigystė, būtų toks tyras, tartum gyventų danguje” (²⁸).

Reikšmingi ženklai Rytų tradicijoje

40. Be to, verta pastebėti, kad Rytuose vyskupais konsekruojami tiktai celibate gyvenantys kunigai ir kad įšventinti kunigai jau nebegali vesti. Tai rodo, kad šios garbingosios Bažnyčios iš dalies laikosi celibatinės kunigystės ir celibato tam tikro tinkamumo krikščioniškajai kunigystei, kurios pilnatvė tenka vyskupams, principo (²⁹).

Vakarų Bažnyčios ištikimybė savo pačios tradicijai

41. Bet kuriuo atveju Vakarų Bažnyčia negali pasidaryti mažiau ištikima savo senai tradicijai, ir neįsivaizduojama, kad ji būtų amžiais ėjusi keliu, kuris, užuot skatinęs kiekvieno ir visos Dievo tautos dvasinį turtėjimą, būtų tam trukdęs, arba kad ji savavališkais teisiniais nuostatais būtų slopinusi prigimties bei malonės giliausios tikrovės laisvą skleidimąsi.

Ypatingi atvejai

42. Vadovaujantis pamatine Katalikų Bažnyčios valdymo norma, apie kurią užsiminėme anksčiau (plg. 15), ir visiškai patvirtinant nuostatą, reikalaujančią, kad priimantys Šventimų sakramentą laisva valia pasirinktų amžiną celibatą, galima nagrinėti vedusių šventųjų tarnautojų, priklausančių nuo katalikiškosios bendrystės atsiskyrusioms Bažnyčioms ar bažnytinėms bendruomenėms, ypatingas aplinkybes ir svarstyti galimybę leisti vykdyti kunigiškąsias funkcijas trokštantiems įsijungti į šią pilnatvišką bendrystę ir tęsti savo šventąją tarnybą taip, kad nebūtų pakenkta esamai tvarkai celibato srityje.

Bažnyčios valdžia neatsisako vykdyti savo galią šioje srityje; tai rodo neseniai įvykusio Susirinkimo numatyta galimybė suteikti diakonatą vedusiems brandaus amžiaus vyrams (³⁰).

Patvirtinimas

43. Visa tai nereiškia galiojančio įstatymo susilpninimo nei gali būti traktuojama kaip jo būsimo panaikinimo ženklas. Derėtų užsiimti kitais dalykais, užuot skatinus hipotezę, ardančią sielų jėgą bei meilę, kurios celibatui teikia tikrumo bei laimės, ir aptemdančią tikrąjį mokymą, pateisinantį celibato egzistavimą ir padidinantį jo spindesį. Veikiau reikia skatinti studijas, kurios padėtų apginti nekaltybės ir celibato tikrąją dvasinę reikšmę bei moralinę vertę (³¹).

Bažnyčios pasitikėjimas

44. Šventoji nekaltybė yra ypatinga dovana. Tačiau visa mūsų dienų Bažnyčia, iškilmingai bei visuotinai atstovaujama savo atsakingųjų ganytojų ir gerbdama, kaip sakėme, Rytų Bažnyčių tvarką, taip pat išreiškė savo visišką tikrumą Dvasioje tuo, „jog Naujojo Testamento kunigystei tinkančią celibato dovaną Tėvas dosniai teiks, jei tik Šventimų sakramentu įsijungusieji į Kristaus kunigystę, taip pat ir visa Bažnyčia, nuolankiai ir karštai jos prašys” (³²).

Dievo tautos malda

45. Todėl kviečiame visą Dievo tautą atlikti savo pareigą gausinti kunigiškųjų pašaukimų (³³), karštai meldžiant visų Tėvą, Bažnyčios dieviškąjį Sužadėtinį ir Bažnyčios sielą Šventąją Dvasią, kad Mergelei Marijai, Kristaus ir Bažnyčios Motinai, užtariant ypač mūsų laikais būtų liejama ši dieviškoji dovana, kurią Tėvas tikrai dosniai dalija, ir kad sielos nusiteiktų ją priimti gilaus tikėjimo ir dosnios meilės dvasia. Tada kunigai, vis labiau panašėjantys į vienatinį ir aukščiausiąjį Kunigą, mūsų Dievo garbės stokojančiame (plg. Rom 3, 23) pasaulyje būtų spindinti Kristaus šlovė (plg. 2 Kor 8, 23), ir per juos šiandieniame pasaulyje sušvistų Dievo malonės šlovė (plg. Ef 1, 6).

Šiandienis pasaulis ir bažnytinis celibatas

46. Taip, brangieji ir garbingieji Broliai Kunigai, kuriuos mylime „Kristaus Jėzaus nuoširdumu” (Fil 1, 8), būtent šiam pasauliui, kamuojamam augimo bei kaitos krizės, pagrįstai besididžiuojančiam savo žmogiškosiomis vertybėmis bei žmogiškaisiais pasiekimais, neatidėliotinai reikia aukščiausioms bei švenčiausioms vertybėms pašvęsto gyvenimo liudijimo, kad mūsų laikai nestokotų nedažnai pasitaikančios ir nepakartojamos iškiliausių dvasios laimėjimų šviesos.

Nedidelis kunigų skaičius

47. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus nesvyruodamas patikėjo milžinišką užduotį evangelizuoti tuo metu žinomą pasaulį saujelei žmonių, kurių nei skaičiaus, nei gebėjimų, atrodytų, nebuvo gana tokiai užduočiai atlikti. Šią „mažąją kaimenę” jis akino nenustoti drąsos (Lk 12, 32), nes ji, nuolatos jo padedama (Mt 28, 20), su juo ir per jį nugalės pasaulį (Jn 16, 33). Jėzus taip pat mokė, jog Dangaus karalystei būdinga vidinė ir slėpininga jėga, leidžianti jai augti ir bręsti žmogui to nepastebint (Mk 4, 26–29). Dievo karalystės pjūtis didelė, bet darbininkų, kaip ir pirmosiomis dienomis, maža; jų niekada nebuvo tiek, kad, vertinant žmogiškuoju masteliu, užtektų. Tačiau Karalystės Viešpats reikalauja melsti Šeimininką pačiam atsiųsti darbininkų į savo pjūtį (Mt 9, 37–38). Žmogaus nuomonės ir protingumas neturi nustumti į šalį slėpiningosios išminties to, kuris išganymo istorijoje savo kvailybe bei silpnybe mesdavo iššūkį žmogaus išminčiai ir galiai (1 Kor 1, 20–31).

Tikėjimo drąsa

48. Pasitelkdami tikėjimo drąsą, reiškiame šį gilų Bažnyčios įsitikinimą: uolesnis ir dosnesnis atsakas į malonę, ryškesnis ir didesnis pasitikėjimas jos slėpininga ir nenugalima galia, atviresnis ir pilnatviškesnis Kristaus slėpinio liudijimas niekada neleis, kad Bažnyčia patirtų nesėkmę vykdama viso pasaulio išganymo misiją, kad ir ką sakytų žmogiškosios prognozės ir išoriniai ženklai. Kiekvienam privalu žinoti, jog jis viską gali tame, kuris stiprina sielas (Fil 4, 13) ir augina savo Bažnyčią (1 Kor 3, 6–7).

Problemos pagrindas

49. Negalima be išlygų tikėti, kad panaikinus bažnytinį celibatą smarkiai padaugėtų pašaukimų: Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, kuriose šventiesiems tarnautojams leidžiama vesti, patirtis, atrodo, liudija priešingai. Kunigiškųjų pašaukimų mažėjimo priežasties reikėtų ieškoti kitur. Tokį reiškinį, pavyzdžiui, gali lemti tai, kad individai ir šeimos yra visiškai ar iš dalies praradę Dievo ir viso, kas šventa, pajautą, taip pat pagarbą Bažnyčiai kaip išganymo per tikėjimą ir sakramentus institucijai. Tad ši problema tyrinėtina iš pagrindų.