III. CELIBATAS IR ŽMOGIŠKOSIOS VERTYBĖS

Celibatas ir meilė

50. Bažnyčia, kaip minėjome anksčiau (plg. 10), žino, kad šventojo celibato pasirinkimas, reikalaujantis didelių atsižadėjimų, paliečiančių pačias žmogaus gelmes, taip pat susijęs su rimtais sunkumais bei problemomis, kurioms šiandienis žmogus yra itin jautrus. Iš tiesų gali atrodyti, jog celibatas nesiderina su neseniai įvykusiame Susirinkime Bažnyčios iškilmingai paskelbtu žmogiškųjų vertybių pripažinimu. Tačiau dėmesingiau pažiūrėjus paaiškėja, kad kunigas, dėl Kristaus meilės aukodamas šeimoje patiriamą žmogiškąją meilę, nepakartojamai pagerbia tą meilę. Juk visuotinai pripažįstama, jog žmogui visada privalu aukoti Dievui, savo Kūrėjui, dovanas, vertas ir davėjo, ir gavėjo.

Prigimtis ir malonė

51. Kita vertus, Bažnyčia negali ir neturi ignoruoti to, kad renkantis celibatą – jei tai daroma su žmogišku bei krikščionišku apdairumu ir atsakingai – vadovauja malonė, kuri prigimties nei griauna, nei prievartauja, bet ją pakylėja ir suteikia jai antgamtinių gebėjimų bei jėgų. Dievas, sukūręs ir atpirkęs žmogų, žino, ko iš jo galima reikalauti ir ką jam reikia duoti, kad jis atliktų tai, ko iš jo reikalauja jo Kūrėjas ir Atpirkėjas. Šventasis Augustinas, pats daug kartų ir skausmingai patyręs, kas yra žmogaus prigimtis, rašė: „Viešpatie, duok mums to, ką įsakai, ir įsakyk, ką nori” (³⁴).

Reali sunkumų našta

52. Norint visiškai suvokti, ko reikia, kad celibatas būtų autentiškas bei vaisingas, kunigui itin naudinga ir net būtina sąžiningai susipažinti su realiais celibato sunkumais. Tačiau lygiai taip pat sąžiningai reikėtų vengti perdėm sureikšminti šiuos sunkumus ir priskirti jiems didesnę naštą nei tą, kurią iš tikro tenka nešti žmogiškojoje ir religinėje plotmėje, ar paskelbti, kad jų apskritai neįmanoma įveikti.

Celibatas nėra priešingas prigimčiai

53. Šiandien žvelgiant į visa, ką nustatė mokslas, nėra teisinga kartoti (plg. 10), kad celibatas priešingas prigimčiai, nes prieštarauja teisėtiems fiziniams, psichologiniams ir emociniams poreikiams, kuriuos būtina patenkinti, kad žmogus galėtų visiškai subręsti. Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26–27), nėra vien kūnas, ir lytinis instinktas nėra visa, ką jis turi. Žmogus taip pat, ir pirmiausia, yra protas, valia, laisvė: tai gebėjimai, iškeliantys jį virš visos kūrinijos bei įpareigojantys traktuoti jį kaip tokį, taip pat suteikiantys jam galią valdyti savo fizinius, psichologinius ir emocinius polinkius.

Gilusis celibato pagrindas

54. Tikrasis ir gilusis šventojo celibato pagrindas, kaip sakėme, yra artimesnio bei pilnatviškesnio asmeninio santykio su Kristaus ir Bažnyčios slėpiniu rinkimasis visos žmonijos labui: šiuo pasirinkimu neabejotinai galima pilnatviškiausiai išreikšti iškiliausias žmogiškąsias vertybes.

Celibatas kaip žmogaus kilstelėjimas

55. Celibato pasirinkimas nereiškia lytinio instinkto ir jausmingumo ignoravimo ar niekinimo; tai kenktų fizinei ir psichologinei pusiausvyrai. Priešingai, celibatas reikalauja aiškaus supratimo, dėmesingos savitvardos ir išmintingo psichinių jėgų perkėlimo į aukštesnį lygmenį. Taip kilsteldamas žmogų, celibatas veiksmingai prisideda prie jo tobulėjimo.

Celibatas ir asmenybės brendimas

56. Natūralus ir teisėtas troškimas mylėti moterį ir sukurti šeimą celibato tikrai įveikiamas, tačiau nepasakyta, kad santuoka ir šeima yra vienintelis kelias į visapusišką žmogaus asmens brendimą. Kunigo širdyje meilė nėra užgesusi. Semiama iš tyriausio šaltinio (plg. 1 Jn 4, 8–16), praktikuojama sekant Dievu ir Kristumi, gailestingoji meilė yra ne mažiau reikli ir konkreti už bet kurią autentišką meilę (plg. 1 Jn 3, 16–18). Ji atveria kunigui begalinį horizontą, pagilina ir išplečia jo atsakomybės pajautą – brandaus asmens ženklą – ir kaip aukštesnės ir didesnės tėvystės išraišką apsčiai išugdo pilnatviškų ir jautrių jausmų (³⁵).

Šventasis celibatas ir santuoka

57. Visiems Dievo tautos nariams privalu liudyti Kristaus slėpinį ir jo Karalystę, tačiau šis liudijimas nėra visų vienodos formos. Palikdama savo susituokusiems vaikams pasauliečiams būtiną užduotį liudyti autentišką ir iš pagrindų krikščionišką santuokinį bei šeimyninį gyvenimą, Bažnyčia savo kunigams patiki gyvenimo, atiduoto vis naujai bei žavinčiai Dievo karalystės tikrovei, liudijimą.

Nors kunigas neturi asmeninės ir tiesioginės santuokinio gyvenimo patirties, jam ugdymo, tarnybos ir jo padėties malonės dėka tikrai netrūks žmogiškosios širdies – galbūt dar gilesnio – išmanymo, leisiančio prasiskverbti ligi tokių problemų ištakų ir svariai patarti bei padėti sutuoktiniams bei krikščioniškoms šeimoms (plg. 1 Kor 2, 15). Pilnatviškai savo celibatą išgyvenančio kunigo buvimas šalia krikščioniškosios šeimos pabrėš visų meilės, vertos šio vardo, dvasinį matmenį, o jo asmeninė auka pelnys tikintiesiems, šventais saitais suvienytiems santuokoje, autentiškos vienybės malonę.

Celibate gyvenančio kunigo vienatvė

58. Iš tiesų kunigas dėl savo celibato yra vienišas žmogus, tačiau jo vienatvė nėra tuščia, ji kupina Dievo ir jo Karalystės lobių gausos. Kita vertus, jis pasirengęs tokiai vienatvei, kuri turėtų būti vidinė ir išorinė gailestingosios meilės pilnatvė; jis tai pasirinko sąmoningai, ne pasipūtusiai trokšdamas skirtis nuo kitų, ne vengdamas visuomeninių pareigų, ne norėdamas atsitolinti nuo savo brolių, ne iš paniekos pasauliui. Atsiskyręs nuo pasaulio, kunigas nėra atsiskyręs nuo Dievo tautos, nes jis yra paskirtas atstovauti žmonėms (Žyd 5, 1), visiškai atsidavęs gailestingosios meilės reikalams (plg. 1 Kor 14, 4 tt.) ir darbui, kuriam jį parinko Viešpats (³⁶).

Kristus ir kunigo vienatvė

59. Kartais vienatvė skaudžiai slėgs kunigą, tačiau jis neapgailestaus dėl savo dosnaus pasirinkimo. Pats Kristus tragiškiausiais savo gyvenimo momentais liko vienišas, apleistas tų, kuriuos pasirinko savo gyvenimo liudytojais bei palydovais ir mylėjo iki galo (Jn 13, 1). Tačiau jis sakė: „Aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas” (Jn 16, 32). Tas, kuris pasirinko visiškai priklausyti Kristui, jo artumoje ir malonėje ras reikiamų dvasinių jėgų liūdesiui išsklaidyti ir nusiminimui įveikti. Jam netrūks nei Mergelės, Jėzaus Motinos, apsaugos, nei Bažnyčios, kuriai jis tarnauja, motiniškos pagalbos, nei jo tėvo Kristuje, vyskupo, globos. Jam taip pat pagelbės broliška jo brolių kunigų draugystė bei visos Dievo tautos padrąsinimas. O tada, kai vienatvė dėl žmonių priešiškumo, nepasitikėjimo, abejingumo kartais taps labai skausminga, jis dramatiškai aiškiai dalysis Kristaus patirtimi kaip apaštalas, kuris ne didesnis už savo Siuntėją (plg. Jn 13, 16; 15, 18), kaip bičiulis, įsileistas į skausmingiausius ir sykiu šlovingiausius savo dieviškojo Bičiulio slėpinius, Bičiulio, pasirinkusio jį, kad gyvenime, tariamai paskirtame mirčiai, nešiotų slėpiningus gyvenimo vaisius (plg. Jn 15, 15–16. 20).