Antroji dalis
I. KUNIGIŠKASIS UGDYMAS
Tinkamas
ugdymas
60. Šventosios nekaltybės grožio, svarbos ir vidinio
tinkamumo Kristaus ir Bažnyčios tarnautojams apmąstymas iškelia
aikštėn Bažnyčios mokytojų ir ganytojų pareigą
garantuoti ir skatinti jos pozityvų laikymąsi nuo pačios
rengimosi priimti tokią brangią dovaną pradžios.
Iš tiesų problemas ir sunkumus, dėl kurių laikytis
celibato kai kam yra sunku ar net neįmanoma, neretai lemia kunigiškasis
ugdymas, kuris, paveiktas radikalių pastarojo meto permainų, yra nebe
visiškai tinkamas Dievo žmogaus (1 Tim 6, 11) vertai asmenybei
ugdyti.
Susirinkimo nuostatų taikymas
61. Vatikano II Susirinkimas šiuo klausimu jau pateikė labai
išmintingų principų bei nuostatų,
atsižvelgiančių į psichologijos bei pedagogikos
pažangą ir radikaliai pakitusias žmogaus bei
šiuolaikinės visuomenės sąlygas (37). Norėtume,
kad kuo skubiau būtų paskelbtos pakankamai išsamios deramos
instrukcijos, parengtos bendradarbiaujant specialistams, galintiems
kompetentingai ir laiku padėti tiems, kuriems Bažnyčioje patikėta
itin sunki būsimų kunigų ugdymo užduotis.
Asmeninis atsakas į dieviškąjį
pašaukimą
62. Kunigas yra tarnautojas, Kristaus paskirtas tarnauti jo mistiniam Kūnui,
kuris yra Bažnyčia: tad būtent jai patikėta galia suteikti
kunigystę tiems, kurie, jos manymu, yra tam tinkami, tai yra tiems,
kuriems Dievas šalia kitų bažnytinio pašaukimo ženklų
dovanojo šventojo celibato charizmą (plg. 15).
Šios charizmos, sustiprintos kanonų teisės, galia žmogus
kviečiamas atsakyti laisvu sprendimu ir visišku atsidavimu, savojo „aš”
pajungimu kviečiančio Dievo valiai. Konkrečiai dieviškasis
pašaukimas reiškiasi per tam tikrą individą, kurio asmenybės
struktūrai malonė paprastai neprimeta prievartos. Tad būtina
ugdyti kandidato kunigystėn nusiteikimą priimti dieviškąją
dovaną ir atsiduoti Dievui, esminę svarbą skiriant antgamtinėms
priemonėms.
Prigimties lygmuo ir malonės
lygmuo
63. Tačiau norint kandidatą vesti bei kreipti kunigystės
idealo linkme, sykiu būtina tiksliai atsižvelgti į jo biologines
bei psichologines ypatybes. Vadinasi, kandidatų, kurių objektyvios
ypatybės bei gebėjimai aiškiai nustatyti, tikrai tinkamas
ugdymas negalimas be prigimties ir malonės lygmenų harmoningo
derinimo. Pasireiškus pirmiems pašaukimo ženklams, būtina
kuo rūpestingiausiai išstudijuoti asmens objektyvias ypatybes,
nesitenkinant greitu ir paviršutinišku tyrimu ir prireikus į
pagalbą pasitelkiant kompetentingą gydytoją ar psichologą.
Nevalia atsisakyti ir kandidato šeimos istorijos rimto nagrinėjimo, siekiant
įsitikinti, ar jis tinkamas labai svarbiu paveldimųjų veiksnių
aspektu.
Netinkantys
64. Asmenis, pripažintus netinkamais fiziniu, psichologiniu ar
moraliniu požiūriu, privalu nedelsiant atitraukti nuo kunigystės
kelio; ugdytojai teįsisąmonina, jog tai didžiausia jų
pareiga. Jiems nevalia pasiduoti klaidingoms viltims ir pavojingoms iliuzijoms
ar leisti, kad panašias iliuzijas puoselėtų kandidatas, turint
prieš akis žalingus padarinius ir pačiam asmeniui, ir Bažnyčiai.
Celibato besilaikančio kunigo gyvenimas, visiškai bei delikačiai
įtraukiantis visą jo vidinę bei išorinę asmens struktūrą,
iš tiesų negalimas psichofiziologiškai ir morališkai
nepakankamai pusiausviriems asmenims, ir nereikia manyti, jog šioje
srityje prigimtį kompensuos malonė.
Asmenybės lavėjimas
65. Pripažinus asmens tinkamumą ir leidus jam eiti į
kunigystę vedančiu keliu, būtina pasirūpinti jo asmenybės
lavėjimu, fiziškai, intelektualiai ir morališkai jį ugdant
taip, kas jis išmoktų kontroliuoti bei valdyti savo instinktus,
jausmus ir aistras.
Drausmės būtinumas
66. Tai patvirtins dvasios tvirtumas, su kuriuo priimama kunigiškojo
gyvenimo reikalaujama asmeninė ir bendruomeninė drausmė. Tokia
drausmė – apgailestautina, jei jos nėra arba ji nepakankama, nes tai
gresia dideliais pavojais, – neturi būti laikoma vien iš šalies
primestu dalyku, ją privalu padaryti vidują ir kaip būtiną
elementą įdiegti į dvasinio gyvenimo visumą.
Asmeninė iniciatyva
67. Ugdytojas visu savo išmanymu turėtų skatinti
jaunuolius ugdytis visiškai evangelinę nuoširdumo (plg. Mt
5, 37) ir spontaniškumo dorybę, pritardamas bet kuriai gerai
asmeninei iniciatyvai, idant jie išmoktų patys save pažinti ir
tinkamai vertinti, sąmoningai imtis atsakomybės ir – tai ypač
svarbu ugdant būsimus kunigus – susivaldyti.
Valdžios vykdymas
68. Vykdant valdžią, kurios principą privalu tvirtai išlaikyti
visais atvejais, būtina vadovautis išmintingu saikingumu ir
pastoracine dvasia. Ją taikyti derėtų dialogo aplinkoje ir
laipsniškai; tai leistų ugdytojui vis geriau pažinti jaunuolio
psichologiją, ir visam ugdomajam darbui suteiktų itin daug teigiamumo
bei įtikinamumo.
Sąmoningas pasirinkimas
69. Kandidato į kunigystę visapusišku ugdymu reikia
siekti padėti jam ramiai, įsitikinusiai ir laisvai pasirinkti sunkias
pareigas, kurias jis privalo sąmoningai prisiimti Dievo ir Bažnyčios
akivaizdoje.
Užsidegimas ir dosnumas yra nuostabios jaunystės savybės
ir apšviestos bei palaikomos jos vertos, laiminant Viešpačiui,
Bažnyčios ir visų žmonių žavėjimosi ir
pasitikėjimo. Norint, kad jaunuolių entuziazmas būtų ne
paviršutiniškas ir iliuzorinis, nuo jų nevalia slėpti jokių
realių asmeninio ar socialinio pobūdžio sunkumų, lydėsiančių
jų pasirinkimą. Tačiau sykiu dera ne mažiau tiesiai ir aiškiai
pabrėžti tokio pasirinkimo iškilumą, – pasirinkimo, viena
vertus, sukeliančio tam tikrą fizinę ir psichinę tuštumą,
tačiau, kita vertus, suteikiančio vidinę pilnatvę, galinčią
asmenį radikaliai pakylėti.
Askezė asmenybės brendimo labui
70. Jaunuoliai turėtų įsitikinti, kad savo sunkiu keliu
nepajėgs eiti be kandidatams į kunigystę būdingos ypatingos
askezės, griežtesnės už tą, kuri reikalaujama iš
kitų tikinčiųjų. Tokia askezė griežta, bet ne
dusinanti, ji pagrįsta apmąstytu ir uoliu dorybių,
žmogų padarančių kunigu, praktikavimu: tai itin radikalus
savęs išsižadėjimas – esminė sekimo Kristumi
sąlyga (Mt 16, 24; Jn 12, 25), nuolankumas ir paklusnumas
kaip vidinės tiesos ir tvarkingos laisvės išraiškos;
protingumas ir teisingumas, tvirtumas ir saikingumas, be kurių
neįmanomas autentiškas ir gilus religinis gyvenimas; atsakomybė,
sąžiningumas ir ištikimybė atliekant savo pareigas;
dermė tarp kontempliacijos ir veiklos; jėgos ir galios evangelinei
laisvei teikiantis neprisirišimas ir neturto dvasia; skaistumas,
atkaklių grumtynių vaisius, suderintas su visomis kitomis
prigimtinėmis ir antgamtinėmis dorybėmis; giedras ir patikimas ryšys
su pasauliu, kurio tarnybai kandidatas atsiduoda dėl Kristaus ir jo
Karalystės.
Taip kandidatas į kunigystę, padedamas dieviškosios
malonės, įgis tvirtą asmenybę, pusiausvirą ir
brandžią, įgimtų ir įgytų elementų
derinį, visų savo gebėjimų harmoniją tikėjimo
šviesoje ir artimoje vienybėje su Kristumi, pasirinkusio jį sau
ir pasaulio išganymo tarnybai.
Bandomieji laikotarpiai
71. Tačiau norint geriau įsitikinti, ar jaunuolis tinkamas
kunigystei, bei gauti jo žmogiškosios bei antgamtinės brandos
įrodymų, turint galvoje, kad „sielų tarnyboje dėl
išorinių pavojų sunkiau teisingai gyventi” (38),
naudinga tam tikrais laikotarpiais išbandyti įsipareigojimą
celibatui, kol dar jis netapo sulig kunigyste nepajudinamas ir galutinis (39).
Celibato pasirinkimas kaip savęs dovanojimas
72. Įgijus moralinį tikrumą, jog kandidato branda pakankama,
galima manyti, jog jis pajėgus prisiimti sunkią ir sykiu
saldžią kunigiškojo skaistumo pareigą kaip
visišką savęs dovanojimą Viešpačiui ir jo
Bažnyčiai.
Taip Bažnyčios su Šventimų sakramentu objektyviai
susietas įpareigojimas laikytis celibato tampa kandidato asmeniniu
įsipareigojimu, prisiimamu veikiant dieviškajai malonei,
visiškai sąmoningai ir laisvai ir, aišku, ne be
kompetentingų dvasinių vadovų, besistengiančių ne
primesti, bet padaryti šį didelį bei laisvą
pasirinkimą sąmoningesnį, protingų bei išmintingų
patarimų. Šiuo iškilmingu momentu, visam laikui
nulemsiančiu jo viso gyvenimo kryptį, kandidatas jaus ne primetimo
iš išorės svorį, bet dėl Kristaus meilės padaryto
pasirinkimo keliamą vidinį džiaugsmą.
|