II. KUNIGIŠKASIS GYVENIMAS

Nepaliaujama kova

73. Kunigas neturi manyti, kad šventimai padarys jam viską lengva ir visam laikui apsaugos jį nuo bet kurios pagundos ar pavojaus. Skaistumas neįgyjamas vienąkart visam laikui, bet yra varginančios kovos ir kasdienio įtvirtinimo vaisius. Mūsų dienų pasaulis itin pabrėžia teigiamas meilės tarp lyčių vertybes, tačiau sykiu šioje srityje pagausino sunkumų bei pavojų. Todėl būtina, kad kunigas, trokštantis kuo rūpestingiau saugoti savo skaistumą ir patvirtinti jo iškilią reikšmę, turi aiškiai ir blaiviai įvertintų savo kaip žmogaus, įtraukto į dvasinę kovą su kūno vilionėmis savyje bei pasaulyje, padėtį ir nepaliaujamai atnaujintų pasiryžimą vis labiau tobulinti savo neatšaukiamą auką, reikalaujančią iš jo visiškos, sąžiningos ir tikros ištikimybės.

Antgamtinės priemonės

74. Kristaus kunigas, kasdien apmąstymuose bei maldoje gilinantis savęs dovanojimo motyvus bei įsitikinimą, jog pasirinko geriausia, gaus naujų jėgų bei patirs džiaugsmą. Jis nuolankiai ir atkakliai mels ištikimybės malonės, niekuomet neatsakomos nuoširdžiai prašančiajam, sykiu neužmiršdamas naudotis turimomis natūraliomis ir antgamtinėmis priemonėmis. Jis ypač laikysis asketinių taisyklių, kurių galią garantuoja Bažnyčios patirtis ir kurios šiandieniam pasauliui kaip niekad reikalingos (⁴⁰).

Intensyvus dvasinis gyvenimas

75. Kunigas pirmiausia turėtų su visa malonės įkvėpta meile siekti artumo su Kristumi, tyrinėdamas neišsemiamą bei palaimą teikiantį slėpinį; jis taip pat vis giliau suvokti Bažnyčios slėpinį, be kurio jo gyvenimo padėtis gali pasirodyti nenuosekli ir nepagrįsta.

Kunigiškasis maldingumas, maitinamas nuo Dievo žodžio ir šventosios Eucharistijos stalo, įgyvendinamas šventosios liturgijos dramoje, gaivinamas švelnios bei šviesios pagarbos Švenčiausiajai Mergelei, aukščiausiojo ir amžinojo Kunigo Motinai ir apaštalų Karalienei (⁴¹), leis jam prisiliesti prie versmių autentiško dvasinio gyvenimo, kuris vienintelis tvirtai pagrindžia nekaltybės laikymąsi.

Kunigiškosios tarnybos dvasia

76. Kupinas malonės ir širdies ramybės, kunigas didžiadvasiškai imsis įvairialypių savo gyvenimo bei tarnybos pareigų ir, atlikdamas jas tikėjimo dvasia ir uoliai, įžvelgs jose naujų progų išreikšti savo visišką priklausomybę Kristui ir jo mistiniam Kūnui dėl savo ir kitų pašventinimo. Jį valdanti Kristaus meilė (2 Kor 5, 14) padės jam ne išsižadėti geriausių savo dvasios jausmų, bet – sekant Kristumi, aukščiausiuoju Kunigu, artimai dalyvavusiu žmonių gyvenime, juos mylėjusiu ir dėl jų kentėjusiu (Žyd 4, 15), ir apaštalu Pauliumi, visų rūpesčius padariusiu savaisiais (1 Kor 9, 22; 2 Kor 11, 29), – juos pakylėti bei pagilinti pašventimo dvasia, kad pasaulyje sklistų Dievo malonės Evangelijos (Apd 20, 24) galia bei šviesa.

Gynimasis nuo pavojų

77. Pagrįstai pavydžiai saugodamas savo visišką atsidavimą Viešpačiui, kunigas turėtų mokėti apsiginti nuo emocinių polinkių, keliančių grėsmę nepakankamai dvasios suvokiamam bei kontroliuojamam jausmingumui, ir rūpestingai vengti mėginimų dvasiniais bei apaštališkais motyvais teisinti tai, kas tėra pavojingi širdies potraukiai.

Vyriška askezė

78. Kad būtų gyvenama Dvasia ir elgiamasi pagal Dvasią (Gal 5, 25), kunigiškasis gyvenimas reikalauja iš tų, kurie, ypatingu būdu priklausydami Kristui, jame ir dėl jo nukryžiavo savo kūnus su aistromis bei geismais (Gal 5, 24) ir dėl to nesvyruodami sutinka sunkius bei ilgus išbandymus (plg. 1 Kor 9, 26–27), autentiško ir nuolatinio dvasinio įsitempimo, tikrai vyriškos išorinės ir vidinės askezės. Kristaus tarnautojas taip pat gali geriau parodyti pasauliui Dvasios vaisius, kurie yra „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas” (Gal 5, 22–23).

Kunigiškoji brolystė

79. Kunigiškąjį skaistumą taip pat stiprina, saugo bei gina Dievo tarnautojui priderama gyvensena, aplinka ir veikla; todėl būtina skatinti kuo didesnę „artimą sakramentinę brolystę” (⁴²), visus kunigus tarpusavyje siejančią kunigystės šventimų galia. Kristus, mūsų Viešpats, mokė naujo meilės įsakymo svarbos ir pats davė puikų to pavyzdį, įsteigdamas Eucharistijos sakramentą bei katalikiškąją kunigystę (Jn 13, 15. 34–35) ir melsdamas dangiškąjį Tėvą, kad meilė, kuria Tėvas jį mylėjo, būtų jo tarnuose, ir jis pats juose (Jn 17, 26).

Kunigų dvasios ir gyvenimo bendrystė

80. Tad kunigų dvasios bendrystė turi būti tobula, jie turi intensyviai puoselėti bendrą maldą, giedrą draugystę ir visokeriopą abipusę pagalbą. Niekada nebus gana siūlyti kunigams tam tikrą bendrą gyvenimą, visiškai orientuotą į jų dvasinę tarnybą, dažnų susitikimų, kuriuose būtų broliškai keičiamasi idėjomis, patarimais ir patirtimi, praktikavimą, taip pat įsitraukimą į kunigiškąjį šventumą skatinančius sambūrius.

Meilė pavojuje atsidūrusiems broliams kunigams

81. Kunigai turėtų apmąstyti tai, į ką jų dėmesį yra atkreipęs Susirinkimas (⁴³), priminęs jiems bendrą dalyvavimą kunigystėje, kad jie jaustų didelę atsakomybę už savo brolius, kamuojamus sunkumų, keliančių rimtą grėsmę jų turimai dieviškajai dovanai. Jie turi karštai mylėti savo brolius, jaučiančius didesnį negu kiti meilės, supratimo, maldos, diskretiškos, bet veiksmingos pagalbos poreikį ir turinčius teisę tikėtis begalinės meilės iš tų, kurie yra ir privalo būti jų tikriausi draugai.

Atnaujinti priimtą sprendimą

82. Kaip mūsų laiško formos pokalbio su jumis, garbingieji Broliai Vyskupai, ir su jumis, Kunigai ir altoriaus Broliai, priedą ir atminimą, galiausiai norėtume jums pasiūlyti, kad kiekvienas iš jūsų kiekvienais metais savo šventimų metinių dieną arba, visiems dvasiškai susivienijus, Didįjį ketvirtadienį, kunigystės įsteigimo dieną, atnaujintų savo visišką bei pasitikėjimo kupiną atsidavimą Kristui, mūsų Viešpačiui, iš naujo įsisąmonintų savo išrinkimą į dieviškąją tarnybą ir sykiu nuolankiai bei drąsiai pakartotų savo nepajudinamos ištikimybės jo vienatinei meilei bei savajai tobulo skaistumo aukai (plg. Rom 12, 1) pažadą.