PRIEŠTAROS KUNIGIŠKAJAM CELIBATUI

Celibatas ir Naujasis Testamentas

5. Galima sakyti, jog bažnytinio celibato tema niekada anksčiau nebuvo tyrinėta taip skvarbiai ir visais aspektais, doktrininiu, istoriniu, socialiniu, psichologiniu ir pastoraciniu; tai dažnai daroma vadovaujantis iš esmės teisingomis intencijomis, net jei išraiška ne visuomet būna derama.

Sąžiningai apžvelkime pagrindines prieštaras bažnytinį celibatą ir kunigystę susiejančiam įstatymui.

Pirmasis, atrodo, remiasi autoritetingiausiu šaltiniu; sakoma, jog Naujasis Testamentas, kuriame išlaikytas Kristaus ir apaštalų mokymas, nereikalauja šventųjų tarnautojų celibato, bet siūlo tai kaip laisvą klusnumo atsaką į ypatingą pašaukimą ar ypatingą charizmą (plg. Mt 19, 11–12). Nei Jėzus tai kėlė kaip išankstinę sąlygą rinkdamasis Dvylika, nei apaštalai to reikalavo iš žmonių, vadovaujančių pirmosioms krikščionių bendruomenėms (plg. 1 Tim 3, 2–5; Tit 1, 5–6).

Bažnyčios tėvai

6. Artimas ryšys, kurį tarp tarnaujamosios kunigystės ir šventosios nekaltybės amžių raidoje nustatė Bažnyčios tėvai ir rašytojai, kyla iš labai nuo mūsų skirtingų mąstysenų bei istorinių situacijų. Patristiniuose tekstuose dažniau rekomenduojama ne laikytis celibato, bet susiturėti nuo santuokinių santykių, ir motyvai, kuriais grindžiama šventojo tarnautojo tobulas skaistumas, atrodo dažnai įkvėpti žmogaus kūniškosios būklės perdėm pesimistiško traktavimo arba ypatingos tyrumo, būtino ryšiams su tai, kas šventa, sampratos. Be to, sakoma, jog senovės argumentai nebetinka socialinei kultūrinei aplinkai, kurioje Bažnyčia šiandien pašaukta darbuotis per savo kunigus.

Pašaukimas ir celibatas

7. Daug kas sunkumu laiko tai, kad galiojanti celibatinė tvarka verčia kunigiškojo pašaukimo charizmą tapatinti su tobulo skaistumo charizma kaip Dievo tarnautojo gyvenimo ypatybe; todėl klausiama, ar teisinga atskirti nuo kunigystės tuos, kurie jaučiasi pašaukti į kunigystę, bet ne į celibatinį gyvenimą.

Celibatas ir dvasininkų stygius

8. Taip pat teigiama, kad kunigiškojo celibato praktikavimas Bažnyčioje daro didelę žalą ten, kur dvasininkų stygius, pripažintas ir apgailėtas paties Susirinkimo (²), sukelia dramatiškas situacijas, trukdančias iki galo įgyvendinti dieviškąjį išganymo planą ir net griaunančias pirmakarčio Evangelijos skelbimo galimybę. Nerimą keliantį dvasininkų mažėjimą kai kas sieja su celibatinio įpareigojimo našta.

Celibato šešėliai

9. Netrūksta įsitikinusių, kad santuokai atvira kunigystė ne tik panaikintų neištikimybės, netvarkos ir apgailėtino atsimetimo, skaudinančių bei liūdinančių visą Bažnyčią, priežastį, bet ir leistų Kristaus tarnautojams pilnatviškiau liudyti krikščioniškąjį gyvenimą šeimoms, nuo kurių jie atitverti dabartinės savo padėties.

Prievartaujama prigimtis?

10. Taip pat yra primygtinai tvirtinančių, kad celibatas įstumia kunigą į fiziškai ir psichologiškai nenatūralią situaciją, žalingą jo žmogiškosios asmenybės pusiausvyrai ir brendimui. Dėl to – sakoma – kunigas išdžiūsta, ima stokoti žmogiškosios šilumos ir, nebegebėdamas visavertiškai dalytis gyvenimo bei likimo bendryste su savo broliais, atsiduria vienatvėje, keliančioje kartėlį ir nusiminimą.

Ar tai nėra neleistino prigimties prievartavimo ir nepateisinamos paniekos žmogiškosioms vertybėms, kylančioms iš dieviškojo kūrimo darbo ir integruotoms į Kristaus atpirkimo darbą, ženklas?

Netinkamas ugdymas

11. Be to, atsižvelgiant į kelią, kurį kandidatas į kunigystę nueina, kol prisiima tokį sunkų įsipareigojimą, teigiama, jog praktikoje toks aktas kyla ne iš autentiškai asmeninio sprendimo, bet iš pasyvumo nuostatos, kuri yra netinkamo ir žmogaus laisvę nepakankamai gerbiančio ugdymo vaisius. Juk jaunuolio geba pažinti bei savarankiškai spręsti ir jo psichologinė bei fizinė branda neprilygsta ir jokiu būdu nėra proporcinga prisiimamo įsipareigojimo svarbai, realiems sunkumams ir trukmei.

Teisingas požiūrio taškas

12. Žinome, jog galimos ir kitokios prieštaros šventajam celibatui. Tai labai sudėtinga tema, gyvai paliečianti įprastinę gyvenimo sampratą ir apšviečianti ją dieviškojo apreiškimo šviesa. Nesibaigiantys sunkumai kils tiems, kurie „neišmano” šios tikrovės (plg. Mt 19, 11), nepažįsta „Dievo dovanos” ar ją užmiršta (plg. Jn 4, 10) ir nesuvokia tokios naujos gyvenimo sampratos aukštesnės logikos, jos nuostabaus veiksmingumo ir apsčios pilnatvės.

Praeities ir dabarties liudijimai

13. Tokia prieštarų celibatui visuma, atrodo, turėtų visiškai nutildyti ilgaamžį ir iškilmingą Bažnyčios ganytojų bei dvasingumo mokytojų balsą ir nesuskaičiuojamų šventųjų bei ištikimų Dievo tarnautojų, kuriems šventasis celibatas buvo vidinė tikrovė ir jų visiško bei džiaugsmingo atsidavimo Kristaus slėpiniui regimas ženklas, liudijimą. Tačiau tas balsas tebėra galingas ir ramus; jis kyla ne tik iš praeities, bet ir iš dabarties. Visada stengdamiesi matyti tikrovę tokią, kokia ji yra, negalime nepastebėti šios stebėtinos ir nuostabios tikrovės, to, kad mūsų dienomis šventojoje Dievo Bažnyčioje – visur, kur ji skleidžia gėrį, – tebėra nesuskaičiuojama daugybė šventųjų tarnautojų – subdiakonų, diakonų, kunigų, vyskupų, – visiškai tyrai gyvenančių savanoriškame ir pašvęstame celibate. Ir šalia jų negalime nepastebėti milžiniško būrio pašvęstojo gyvenimo institutų narių, taip pat jaunuolių ir pasauliečių, ištikimų tobulo skaistumo įsipareigojimui: jie taip gyvena ne dėl to, kad per menkai vertina dieviškąją gyvenimo dovaną, bet iš iškilios meilės naujajam gyvenimui, trykštančiam iš Velykų slėpinio; jie gyvena celibate drąsiai savęs išsižadėdami, kupini dvasinio džiaugsmo, pavyzdingai nuosekliai ir santykinai lengvai. Šis iškilus reiškinys žymi nepakartojamą Dievo karalystės tikrovę šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai nuolankiai ir geranoriškai tarnaujama atliekant „pasaulio šviesos” ir „žemės druskos” (plg. Mt 5, 13–14) vaidmenį. Negalime tuo nesižavėti: tai tikrai Kristaus Dvasios dvelksmas.

Celibato galiojamumo patvirtinimas

14. Tad manome, kad dabar galiojantis šventojo celibato įstatymas turėtų ir mūsų dienomis būti tvirtai susietas su bažnytine tarnyba, padėti tarnautojui išskirtinai, galutinai bei visiškai pasirinkti vienatinę ir aukščiausią Kristaus meilę ir atsiduoti Dievo kultui bei Bažnyčios tarnybai, būti jo gyvenimo padėties tikinčiųjų bendruomenėje ir pasaulietinėje visuomenėje skiriamuoju ženklu.

Bažnyčios galia

15. Kunigiškojo pašaukimo charizma, orientuota į dieviškąjį kultą ir religinę bei pastoracinę tarnybą Dievo tautai, tikrai skiriasi nuo charizmos, skatinančios pasirinkti celibatą kaip pašvęstojo gyvenimo formą (plg. 5, 7). Tačiau kunigiškasis pašaukimas, nors ir įkvėptas Dievo, netampa galutinis ir veiksmingas be patvirtinimo ir pritarimo tų, kurie Bažnyčioje turi galią ir atsako už tarnybą bažnytinei bendruomenei. Todėl Bažnyčios valdžiai tenka užduotis, atsižvelgiant į laiko ir vietos sąlygas, nustatyti, kokiomis konkrečiomis savybėmis turėtų pasižymėti kandidatai, kad juos būtų galima laikyti tinkamais religinei ir pastoracinei Bažnyčios tarnybai.

Enciklikos tikslas

16. Vadovaudamiesi tikėjimo dvasia, šią dieviškosios Apvaizdos pasiūlytą progą traktuojame kaip palankią galimybę iš naujo ir šiuolaikinę mąstyseną labiau atitinkančiu būdu išdėstyti gilius šventojo celibato motyvus; juk jei su tikėjimu susiję sunkumai „gali sužadinti dvasią tiksliau ir geriau suprasti tikėjimą” (³), tai tą patį galima pasakyti ir apie bažnytinius nuostatus, tvarkančius tikinčiųjų gyvenimą.

Džiaugiamės galėdami šiomis aplinkybėmis ir šiuo požiūriu apmąstyti dieviškuosius turtus ir Kristaus Bažnyčios grožybes, ne visuomet išsyk įžiūrimas žmogaus žvilgsnio, nes tai yra Bažnyčios dieviškosios Galvos meilės vaisius ir atsiskleidžia per tą tobulą šventumą (plg. Ef 5, 25–27), kuris apstulbina žmogaus dvasią ir kuriam paaiškinti žmogiškosios būtybės galių per maža.