Pirmoji dalis

I. ŠVENTOJO CELIBATO PAGRINDIMAS

Susirinkimas ir celibatas

17. Pasak Vatikano II Susirinkimo, kunigystė iš tiesų nereikalauja nekaltybės „pačia savo prigimtimi, kaip matyti iš ankstyvosios Bažnyčios papročio ir iš Rytų Bažnyčių tradicijos” (⁴). Tačiau tas pats Šventasis Susirinkimas nesvyruodamas iškilmingai patvirtino seną, šventą ir apvaizdingą celibato įstatymą, sykiu pateikdamas motyvus, pateisinančius jį akyse tų, kurie, kupini tikėjimo dvasios ir vidinės dosnumo liepsnos, moka branginti dieviškąsias dovanas.

Seni argumentai naujoje šviesoje

18. Svarstymai apie celibato „tinkamumą daugeliu atžvilgiu” (plg. ten pat) Dievo tarnautojams nėra šiandienis dalykas. Nors reiškiami argumentai skyrėsi, nelygu mąstysena ir aplinkybės, jie visada būdavo įkvėpti specifiškai krikščioniškų sumetimų, galiausiai pagrįstų intuityvia giliausių motyvų įžvalga. Jie gali būti geriau iškelti aikštėn veikiant Šventajai Dvasiai, Kristaus pažadėtai saviesiems pranešti, kas turi įvykti (plg. Jn 16, 13), ir didinti Dievo tautoje Kristaus ir Bažnyčios slėpinio supratimą, ir taip pat padedant patirčiai, sąlygotai per amžius kaskart vis gilesnio dvasinių dalykų pažinimo (⁵).