Antroji dalis

I. KUNIGIŠKASIS UGDYMAS

Tinkamas ugdymas

60. Šventosios nekaltybės grožio, svarbos ir vidinio tinkamumo Kristaus ir Bažnyčios tarnautojams apmąstymas iškelia aikštėn Bažnyčios mokytojų ir ganytojų pareigą garantuoti ir skatinti jos pozityvų laikymąsi nuo pačios rengimosi priimti tokią brangią dovaną pradžios.

Iš tiesų problemas ir sunkumus, dėl kurių laikytis celibato kai kam yra sunku ar net neįmanoma, neretai lemia kunigiškasis ugdymas, kuris, paveiktas radikalių pastarojo meto permainų, yra nebe visiškai tinkamas Dievo žmogaus (1 Tim 6, 11) vertai asmenybei ugdyti.

Susirinkimo nuostatų taikymas

61. Vatikano II Susirinkimas šiuo klausimu jau pateikė labai išmintingų principų bei nuostatų, atsižvelgiančių į psichologijos bei pedagogikos pažangą ir radikaliai pakitusias žmogaus bei šiuolaikinės visuomenės sąlygas (³⁷). Norėtume, kad kuo skubiau būtų paskelbtos pakankamai išsamios deramos instrukcijos, parengtos bendradarbiaujant specialistams, galintiems kompetentingai ir laiku padėti tiems, kuriems Bažnyčioje patikėta itin sunki būsimų kunigų ugdymo užduotis.

Asmeninis atsakas į dieviškąjį pašaukimą

62. Kunigas yra tarnautojas, Kristaus paskirtas tarnauti jo mistiniam Kūnui, kuris yra Bažnyčia: tad būtent jai patikėta galia suteikti kunigystę tiems, kurie, jos manymu, yra tam tinkami, tai yra tiems, kuriems Dievas šalia kitų bažnytinio pašaukimo ženklų dovanojo šventojo celibato charizmą (plg. 15).

Šios charizmos, sustiprintos kanonų teisės, galia žmogus kviečiamas atsakyti laisvu sprendimu ir visišku atsidavimu, savojo „aš” pajungimu kviečiančio Dievo valiai. Konkrečiai dieviškasis pašaukimas reiškiasi per tam tikrą individą, kurio asmenybės struktūrai malonė paprastai neprimeta prievartos. Tad būtina ugdyti kandidato kunigystėn nusiteikimą priimti dieviškąją dovaną ir atsiduoti Dievui, esminę svarbą skiriant antgamtinėms priemonėms.

Prigimties lygmuo ir malonės lygmuo

63. Tačiau norint kandidatą vesti bei kreipti kunigystės idealo linkme, sykiu būtina tiksliai atsižvelgti į jo biologines bei psichologines ypatybes. Vadinasi, kandidatų, kurių objektyvios ypatybės bei gebėjimai aiškiai nustatyti, tikrai tinkamas ugdymas negalimas be prigimties ir malonės lygmenų harmoningo derinimo. Pasireiškus pirmiems pašaukimo ženklams, būtina kuo rūpestingiausiai išstudijuoti asmens objektyvias ypatybes, nesitenkinant greitu ir paviršutinišku tyrimu ir prireikus į pagalbą pasitelkiant kompetentingą gydytoją ar psichologą. Nevalia atsisakyti ir kandidato šeimos istorijos rimto nagrinėjimo, siekiant įsitikinti, ar jis tinkamas labai svarbiu paveldimųjų veiksnių aspektu.

Netinkantys

64. Asmenis, pripažintus netinkamais fiziniu, psichologiniu ar moraliniu požiūriu, privalu nedelsiant atitraukti nuo kunigystės kelio; ugdytojai teįsisąmonina, jog tai didžiausia jų pareiga. Jiems nevalia pasiduoti klaidingoms viltims ir pavojingoms iliuzijoms ar leisti, kad panašias iliuzijas puoselėtų kandidatas, turint prieš akis žalingus padarinius ir pačiam asmeniui, ir Bažnyčiai. Celibato besilaikančio kunigo gyvenimas, visiškai bei delikačiai įtraukiantis visą jo vidinę bei išorinę asmens struktūrą, iš tiesų negalimas psichofiziologiškai ir morališkai nepakankamai pusiausviriems asmenims, ir nereikia manyti, jog šioje srityje prigimtį kompensuos malonė.

Asmenybės lavėjimas

65. Pripažinus asmens tinkamumą ir leidus jam eiti į kunigystę vedančiu keliu, būtina pasirūpinti jo asmenybės lavėjimu, fiziškai, intelektualiai ir morališkai jį ugdant taip, kas jis išmoktų kontroliuoti bei valdyti savo instinktus, jausmus ir aistras.

Drausmės būtinumas

66. Tai patvirtins dvasios tvirtumas, su kuriuo priimama kunigiškojo gyvenimo reikalaujama asmeninė ir bendruomeninė drausmė. Tokia drausmė – apgailestautina, jei jos nėra arba ji nepakankama, nes tai gresia dideliais pavojais, – neturi būti laikoma vien iš šalies primestu dalyku, ją privalu padaryti vidują ir kaip būtiną elementą įdiegti į dvasinio gyvenimo visumą.

Asmeninė iniciatyva

67. Ugdytojas visu savo išmanymu turėtų skatinti jaunuolius ugdytis visiškai evangelinę nuoširdumo (plg. Mt 5, 37) ir spontaniškumo dorybę, pritardamas bet kuriai gerai asmeninei iniciatyvai, idant jie išmoktų patys save pažinti ir tinkamai vertinti, sąmoningai imtis atsakomybės ir – tai ypač svarbu ugdant būsimus kunigus – susivaldyti.

Valdžios vykdymas

68. Vykdant valdžią, kurios principą privalu tvirtai išlaikyti visais atvejais, būtina vadovautis išmintingu saikingumu ir pastoracine dvasia. Ją taikyti derėtų dialogo aplinkoje ir laipsniškai; tai leistų ugdytojui vis geriau pažinti jaunuolio psichologiją, ir visam ugdomajam darbui suteiktų itin daug teigiamumo bei įtikinamumo.

Sąmoningas pasirinkimas

69. Kandidato į kunigystę visapusišku ugdymu reikia siekti padėti jam ramiai, įsitikinusiai ir laisvai pasirinkti sunkias pareigas, kurias jis privalo sąmoningai prisiimti Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje.

Užsidegimas ir dosnumas yra nuostabios jaunystės savybės ir apšviestos bei palaikomos jos vertos, laiminant Viešpačiui, Bažnyčios ir visų žmonių žavėjimosi ir pasitikėjimo. Norint, kad jaunuolių entuziazmas būtų ne paviršutiniškas ir iliuzorinis, nuo jų nevalia slėpti jokių realių asmeninio ar socialinio pobūdžio sunkumų, lydėsiančių jų pasirinkimą. Tačiau sykiu dera ne mažiau tiesiai ir aiškiai pabrėžti tokio pasirinkimo iškilumą, – pasirinkimo, viena vertus, sukeliančio tam tikrą fizinę ir psichinę tuštumą, tačiau, kita vertus, suteikiančio vidinę pilnatvę, galinčią asmenį radikaliai pakylėti.

Askezė asmenybės brendimo labui

70. Jaunuoliai turėtų įsitikinti, kad savo sunkiu keliu nepajėgs eiti be kandidatams į kunigystę būdingos ypatingos askezės, griežtesnės už tą, kuri reikalaujama iš kitų tikinčiųjų. Tokia askezė griežta, bet ne dusinanti, ji pagrįsta apmąstytu ir uoliu dorybių, žmogų padarančių kunigu, praktikavimu: tai itin radikalus savęs išsižadėjimas – esminė sekimo Kristumi sąlyga (Mt 16, 24; Jn 12, 25), nuolankumas ir paklusnumas kaip vidinės tiesos ir tvarkingos laisvės išraiškos; protingumas ir teisingumas, tvirtumas ir saikingumas, be kurių neįmanomas autentiškas ir gilus religinis gyvenimas; atsakomybė, sąžiningumas ir ištikimybė atliekant savo pareigas; dermė tarp kontempliacijos ir veiklos; jėgos ir galios evangelinei laisvei teikiantis neprisirišimas ir neturto dvasia; skaistumas, atkaklių grumtynių vaisius, suderintas su visomis kitomis prigimtinėmis ir antgamtinėmis dorybėmis; giedras ir patikimas ryšys su pasauliu, kurio tarnybai kandidatas atsiduoda dėl Kristaus ir jo Karalystės.

Taip kandidatas į kunigystę, padedamas dieviškosios malonės, įgis tvirtą asmenybę, pusiausvirą ir brandžią, įgimtų ir įgytų elementų derinį, visų savo gebėjimų harmoniją tikėjimo šviesoje ir artimoje vienybėje su Kristumi, pasirinkusio jį sau ir pasaulio išganymo tarnybai.

Bandomieji laikotarpiai

71. Tačiau norint geriau įsitikinti, ar jaunuolis tinkamas kunigystei, bei gauti jo žmogiškosios bei antgamtinės brandos įrodymų, turint galvoje, kad „sielų tarnyboje dėl išorinių pavojų sunkiau teisingai gyventi” (³⁸), naudinga tam tikrais laikotarpiais išbandyti įsipareigojimą celibatui, kol dar jis netapo sulig kunigyste nepajudinamas ir galutinis (³⁹).

Celibato pasirinkimas kaip savęs dovanojimas

72. Įgijus moralinį tikrumą, jog kandidato branda pakankama, galima manyti, jog jis pajėgus prisiimti sunkią ir sykiu saldžią kunigiškojo skaistumo pareigą kaip visišką savęs dovanojimą Viešpačiui ir jo Bažnyčiai.

Taip Bažnyčios su Šventimų sakramentu objektyviai susietas įpareigojimas laikytis celibato tampa kandidato asmeniniu įsipareigojimu, prisiimamu veikiant dieviškajai malonei, visiškai sąmoningai ir laisvai ir, aišku, ne be kompetentingų dvasinių vadovų, besistengiančių ne primesti, bet padaryti šį didelį bei laisvą pasirinkimą sąmoningesnį, protingų bei išmintingų patarimų. Šiuo iškilmingu momentu, visam laikui nulemsiančiu jo viso gyvenimo kryptį, kandidatas jaus ne primetimo iš išorės svorį, bet dėl Kristaus meilės padaryto pasirinkimo keliamą vidinį džiaugsmą.