Chapter, Paragraph

  1 Intro,1|  dirbančiųjų, kurie kreipėsi į mane savo vardu arba kaip įvairių
  2 Intro,2|             paskelbiau ankstesniais savo pontifikato metais: Laborem
  3 Intro,3|       prabilti tai, kad jis suprato savo kaip Petro įpėdinio misiją.
  4 Intro,3|        šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (
  5 Intro,3|   galutinius įvertinimus, nes pagal savo pobūdį tai jau ne Magistro
  6  I,4   |     garantuotas, ar pavyks parduoti savo „prekę“, jam nuolat grėsė
  7  I,4   |     Popiežius sėmėsi įkvėpimo ir iš savo pirmtakų mokymo, taip pat
  8  I,5   |          dėl turto, pasisakyti visa savo valdžios - „apaštališkos
  9  I,5   |          Taigi Leonas XIII, eidamas savo pirmtakų pėdomis, davė Bažnyčiai
 10  I,5   |      tarptautinių, ir taip formuoja savo mokymą, tikrą doktrininį
 11  I,6   |        žmogaus pašaukimas; maža to, savo darbu žmogus išreiškia ir
 12  I,6   |        teisė turėti tai, kas būtina savo asmenybės išvystymui ir
 13  I,8   |         užmokestį“, laikytų atlikęs savo pareigą ir „daugiau nieko
 14  I,8   |       priklausanti teisė disponuoti savo gabumais ir jėgomis, tai
 15  I,11  |              Dievas sukūrė jį pagal savo paveikslą ir panašumą (žr.
 16  I,11  |         teisių, kurias žmogus įgyja savo darbu, yra ir tokių teisių,
 17 II,13  |            uždirbti pragyvenimui iš savo verslo, pasidaro priklausomas
 18 II,13  |           todėl jam sunku išlaikyti savo orumą, ir keliai į autentiškos
 19 II,13  |           bendros gerovės rėmuose – savo autonomiją. Šitai pavadinau
 20 II,13  |  egzistencijoje, žmogus įsisąmonina savo transcendentalumą. Žmogus
 21 II,13  |             dalykų akivaizdoje, nes savo širdyje jis trokšta gėrio
 22 II,14  |             visuomenės grupės, kuri savo interesus laiko svarbesniais
 23 II,14  |             siekianti beatodairiško savo pranašumo, norinti jėga
 24 II,15  |        darbininkai galėtų pareikšti savo nuomonę. Šios sąjungos ugdo
 25 II,17  |      savimeilė, kuri pripažįsta tik savo naudą ir nepaklūsta jokiems
 26 II,18  |       daugybė žmonių turėjo palikti savo gimtinę ir yra prievarta
 27 II,19  |        plėtotę, kuri leistų žmonėms savo darbu kurti geresnę ateitį
 28 II,19  |         kurti geresnę ateitį sau ir savo vaikams. Tuo pat metu šios
 29 II,19  |              susisieja su marksizmu savo pastangomis nukreipti žmogų
 30 III,22 |       valdžios formų, kurios leistų savo piliečiams aktyviai dalyvauti
 31 III,23 |          kalbėti jų vardu; turėdami savo sunkaus darbo ir priespaudos
 32 III,24 |             karta, nuolat ieškodama savo tapatybės ir gyvenimo prasmės,
 33 III,24 |         prasmės, iš naujo atrasdavo savo tautų religines šaknis ir
 34 III,25 |            žmogaus sielą. Jungdamas savo kančias dėl tiesos ir laisvės
 35 III,25 |           organizacijos, kuriančios savo autonomiją ir teises, negalima
 36 III,25 |           laikui atėjus. Reikšdamas savo teisę teisti jau dabar,
 37 III,25 |        istorijos pabaigoje Viešpats savo šlovėje grįš įvykdyti paskutinį
 38 III,26 |    praktikos, Bažnyčia ne tik siūlo savo visuomeninę doktriną ir
 39 III,26 |        Pasaulio šalims, ieškančioms savo vystymosi kelių. ~
 40 III,27 |  priklausomybę ir kad žmonių darbas savo prigimtimi turi tautas vienyti,
 41 III,28 |            jos pačios turi rūpintis savo šalių vystymusi, tačiau,
 42 III,29 |             negalėjo jos susidaryti savo pastangomis, laisvai. To
 43 IV,30  |          kad ji, kaip žmonių teisė, savo prigimtimi yra ribota. ~
 44 IV,30  |              privalo laikyti ne tik savo, bet ir bendra visų žmonių
 45 IV,30  |            Pati privatinė nuosavybė savo prigimtimi yra ir socialinio
 46 IV,30  |        doktrina rėmiausi pirmiausia savo kalboje III Vyskupų konferencijoje
 47 IV,31  |            žmogui atidavė žemę, kad savo darbu padarytų ją vaisingą
 48 IV,31  |        giminei, kad išlaikytų visus savo narius, nieko neišskirdama
 49 IV,31  |        gėrybių paskirties pagrindą. Savo derlingumu ir dosnumu tenkindama
 50 IV,31  |        nesiima darbo: tik per darbą savo sumanumu ir būdamas laisvas
 51 IV,31  |           dalį žemės, įsigydamas ją savo darbu. Čia yra privačios
 52 IV,32  |            tai šita daro ne tik dėl savo naudos, bet ir tam, kad
 53 IV,33  |      kūrybiniams gabumams ir ugdyti savo gabumus. Jie negali užmegzti
 54 IV,33  |      kultūriniu požiūriu išrauti iš savo aplinkos, bauginami laikinumo,
 55 IV,33  |         rinkos ir pasitikėdamos tik savo jėgomis. Pastarųjų metų
 56 IV,34  |             padėtų geriau panaudoti savo gabumus ir galimybes. Už
 57 IV,35  |             patenkinti svarbiausius savo poreikius ir sudaro ypatingą
 58 IV,35  |    galvodamos apie ateitį, rūpintis savo darbininkų kvalifikacija,
 59 IV,35  |             kurti kompetentingas ir savo atsakomybę suvokiančias
 60 IV,36  |       srityje, visuomet išreiškiame savo moralinį ir kultūrinį pasirinkimą.
 61 IV,37  |     atsargas, sudarydamas pavojų ir savo gyvenimui. Beprasmiškame
 62 IV,37  |      laikais. Žmogus, kuris suvokia savo sugebėjimą pertvarkyti pasaulį
 63 IV,37  |         pasaulį ir tam tikra prasme savo darbu jį kurti, pamiršta,
 64 IV,37  |        besąlygiškai primesdamas jai savo valią, tarsi ji pati nesiformuotų
 65 IV,37  |           žmonija turi įsisąmoninti savo pareigas ir uždavinius,
 66 IV,38  |               Žmogus gauna iš Dievo savo tikrąjį orumą, o kartu ir
 67 IV,39  |            gimęs vaikas gali ugdyti savo galimybes, suvokti savo
 68 IV,39  |             savo galimybes, suvokti savo orumą ir pasirengti savo
 69 IV,39  |            savo orumą ir pasirengti savo vienintelei ir nepakartojamai
 70 IV,39  |        linkęs vertinti patį save ir savo gyvenimą veikiau kaip kompleksą
 71 IV,39  |             turėti arba jų neturėti savo nuožiūra, ir kurie konkuruoja
 72 IV,39  |             technika, taip išplečia savo įtakos ribas, kad, panašiai
 73 IV,40  |      įteisintu būdu gali realizuoti savo individualius tikslus. ~
 74 IV,40  |             tas gėrybes, kurios dėl savo prigimties negali būti įprastomis
 75 IV,41  |            ir konkrečiai realizuoti savo asmenybę. Susvetimėjimas
 76 IV,41  |            žmogus, nesuvokdamas nei savo paties, nei artimo asmens
 77 IV,41  |        galimybės iki galo išgyventi savo žmogiškumą ir užmegzti tuos
 78 IV,41  |         žmonių bendriją, siekiančią savo galutinės paskirties – Dievo.
 79 IV,41  |   rafinuotesniais būdais tenkindami savo privačius ir antraeilius
 80 IV,41  |      vartoti, jau nepajėgia valdyti savo instinktų ir aistrų ir,
 81 IV,41  |      leidžianti žmogui sureguliuoti savo poreikius, savo troškimus
 82 IV,41  |        sureguliuoti savo poreikius, savo troškimus pagal tam tikrą
 83 IV,43  |             idėją Bažnyčia pateikia savo visuomeninį mokymą, kuris,
 84 IV,43  |          žmonės turi teisę rūpintis savo orumu ir ieškoti galimybių
 85 IV,43  |             sau“ 85, vadovaudamiesi savo protu ir laisve. ~Integralinis
 86 IV,43  |          prie tos veiklos prisideda savo darbu. Šiems tikslams pasiekti
 87 IV,43  |          gėrybių paskirties. Žmogus savo protu ir būdamas laisvas
 88 IV,43  |       privačią nuosavybę pagrindai. Savo darbu žmogus angažuojasi
 89 IV,43  |           patenkinti poreikius tiek savo šeimos, tiek bendrijos,
 90 IV,43  |             žmonių. ~Pareiga pačiam savo triūsu uždirbti sau duoną
 91  V,44  |   paklusdamas žmogus įgauna visišką savo tapatybę, tai negalioja
 92  V,44  |     asmeninės naudos ar primesdamas savo požiūrius ir nekreipdamas
 93  V,44  |             Dievo paveikslas, todėl savo prigimtimi jis yra teisių
 94  V,45  |             priklausomą ir paversti savo ideologiniu aparatu 92. ~
 95  V,45  |          nes jos visos turi teisę į savo autonomiją ir suverenumą. ~
 96  V,46  |     galimybę rinkti ir kontroliuoti savo vadovus, taip pat – kai
 97  V,46  |         grupelės vadeivų, kurie dėl savo asmeninės naudos ar ideologinių
 98  V,46  |     turintys teisę primesti kitiems savo tiesos ir gėrio koncepciją.
 99  V,46  |           be tiesos laisvė praranda savo turinį, o žmogus tampa akivaizdžių
100  V,46  |           32) ir tarnauja jai pagal savo prigimtį ir pašaukimą, dovanodamas
101  V,47  |             tautos, reformuojančios savo sistemas, turi padėti tikrus
102  V,47  |    prasimaitinti pačiam ir išlaikyt savo artimuosius; teisė laisvai
103  V,47  |            kaip teisė gyventi pagal savo tikėjimą ir transcendentinį
104  V,48  |           ir kuria, galėtų naudotis savo darbo vaisiais, vadinasi,
105  V,48  |     organizacijos nepajėgia vykdyti savo uždavinių. Tos pavaduojamosios
106  V,48  |         gali kaip geriau patenkinti savo poreikius tas, kuris yra
107  V,49  |              49. Bažnyčia, ištikima savo Įkūrėjo Kristaus liepimams,
108  V,49  |         pasiryžusi iki galo atlikti savo pašaukimą, nesulaukia būtinos
109  V,49  |         valstybės ir negali vykdyti savo pasiryžimo. Šalia pagalbos
110  V,50  |           ne, veikiau patikrina jas savo gyvenime ir nustato jų egzistencinį
111  V,51  |         žmogus, kuris čia išreiškia savo kūrybinius gabumus, parodo
112  V,51  |          kokiu būdu jis angažuojasi savo ateities kūrimui, priklauso
113  V,51  |           kaip jis supranta save ir savo paskirtį. Kaip tik tai sričiai
114  V,51  |            jį derlingą ir tobulintų savo darbu, taip pat skelbdama
115  V,51  |              kad nėra atsakingas už savo brolio likimą (žr. Pr 4,
116  V,52  |          sugebėjimu darbu pagerinti savo padėtį, įdedant pozityvų
117 VI,53  |            su pasitikėjimu ir pilna savo teise (…), tylėdami nusikalstume
118 VI,53  |               tylėdami nusikalstume savo pareigoms“ 107. Per paskutinįjį
119 VI,53  | privilegijas ar primestų kokią nors savo koncepciją. Tai darydama
120 VI,53  |       paties žmogaus, kuriam numatė savo planą, būtent: troškimą
121 VI,53  |          žengti Bažnyčia, vykdydama savo pasiuntinybę (…), kelias,
122 VI,53  |        paveldo centre yra žmogus su savo konkrečia nusidėjėlio ir
123 VI,55  |      niekada negali liautis vykdyti savo religinės ir transcendentinės
124 VI,55  |        apsauga“ 112, tuo ji nuo pat savo egzistavimo pradžios stengėsi
125 VI,56  |           žlugimą laikydami visiška savo ūkinės sistemos pergale,
126 VI,56  |          kurį tai liečia, teatlieka savo pareigą ir tai neatidėliodamas,
127 VI,56  |           tai ji niekados nesiliaus savo dariusi“ 113. ~
128 VI,57  |       pirmieji krikščionys išdalijo savo gėrybes vargšams, liudydami,
129 VI,58  |           institucijos, vertindamos savo sprendimų rezultatus, skirtų
130 VI,59  |             nepražūtų ir nepamirštų savo garbingumo ir pašaukimo. ~
131 VI,59  |            taip pat turi prisiminti savo praktinį ir tam tikra prasme
132 VI,60  |            dėl kurių ir Jonas XXIII savo encikliką apie taiką taip
133 VI,61  |             Antrojo pasaulinio karo savo pasisakymuose svarbiausią
134 VI,62  |    Visagaliui Dievui, kuris suteikė savo Bažnyčiai šviesos ir stiprybės,
135 VI,62  |            ne viena, o su Kristumi, savo Viešpačiu. Tai Jis padarė
136 VI,62  |     Viešpačiu. Tai Jis padarė žmogų savo keliu ir veda žmogų net
137 VI,62  |            tikėjimo kelionėje, lydi savo motinišku užtarimu žmoniją,