Chapter, Paragraph

 1  I,6  |        pašaukimas; maža to, savo darbu žmogus išreiškia ir realizuoja
 2  I,9  |              šventadienių poilsis, kad žmogus galėtų galvoti apie dangų
 3  I,11 |  nepakartojamos vertės koncepcija, nes žmogus yra „vienintelis kūrinys
 4  I,11 |           tikrųjų be tų teisių, kurias žmogus įgyja savo darbu, yra ir
 5 II,13 |               gėrį ar blogį. Vadinasi, žmogus sutapatinamas su tam tikro
 6 II,13 | nepripažįstanti privatinės nuosavybės. Žmogus, netekęs visko, ką galėtų „
 7 II,13 |         pačioje daiktų egzistencijoje, žmogus įsisąmonina savo transcendentalumą.
 8 II,13 |                savo transcendentalumą. Žmogus pats privalo duoti tą atsakymą,
 9 III,22|         tvirtai skelbė, kad kiekvienas žmogus, nepaisant jo asmeninių
10 III,25|          Kristaus kančia ant Kryžiaus, žmogus gali padaryti taikos stebuklą,
11 III,25|              sąlygų, kuriomis atskiras žmogus tampa laisvas: nors tos
12 III,25|                Be to, sukurtas laisvei žmogus turi savyje žaizdą gimtosios
13 III,25|           padeda suprasti realų žmogų. Žmogus siekia gėrio, bet gali pasiduoti
14 III,25|                teisę teisti jau dabar, žmogus iškelia save į Dievo vietą
15 III,29|           teikiama jėgai, o ne protui. Žmogus buvo verčiamas priimti jėga
16 IV,30 |             požiūriu išorinius daiktus žmogus privalo laikyti ne savais,
17 IV,30 |              perteikė šiais žodžiais: „Žmogus, naudodamasis tomis gėrybėmis,
18 IV,31 |                 jei Dievo dovaną gavęs žmogus jos tinkamai neįvertina,
19 IV,31 |            sumanumu ir būdamas laisvas žmogus sugeba viešpatauti žemėje
20 IV,31 |              nors kam nors. Kuo labiau žmogus sugeba pažinti gamybos galimybes
21 IV,32 |                 Anksčiau minėjome, kad žmogus dirba su kitais žmonėmis,
22 IV,32 |            kurių negali sukurti vienas žmogus, kurias kurti turi kartu
23 IV,32 |                turtas yra žemė ir pats žmogus. Būtent, jo sumanumu atskleidžiamos
24 IV,32 |         veiksnys vis labiau tampa pats žmogus, tai yra jo gabumai, išsimokslinimas,
25 IV,34 |          žmogui tik todėl, kad jis yra žmogus, atsižvelgiant į jo taurų
26 IV,34 |             kad žmogaus darbas ir pats žmogus nebūtų nuvertint iki paprastos
27 IV,36 |           Ankstesnėse vystymosi fazėse žmogus visada gyveno verčiamas
28 IV,37 |           susijusi ekologinė problema. Žmogus, kuris labiau trokšta turėti
29 IV,37 |                paplitusi mūsų laikais. Žmogus, kuris suvokia savo sugebėjimą
30 IV,37 |                 Jo sukurtais daiktais. Žmogus mano, kad gali savavališkai
31 IV,37 |               duotos paskirties, kurią žmogus, be abejo, gali vystyti,
32 IV,37 |                su Dievu kūrybos darbe, žmogus užima Dievo vietą ir galų
33 IV,38 |               žemė jam buvo duota, bet žmogus taip pat yra gauta iš Dievo
34 IV,38 |          visuomenės darbo ekologija“. ~Žmogus gauna iš Dievo savo tikrąjį
35 IV,39 |             ląstelė yra šeima, kurioje žmogus susiformuoja pirmąjį ir
36 IV,39 |                sąlygų žmogaus gimimui, žmogus linkęs vertinti patį save
37 IV,39 |            savarankiška, vadinasi, kai žmogus vertinamas labiau kaip gamintojas
38 IV,40 |              vienintelę erdvę, kurioje žmogus įteisintu būdu gali realizuoti
39 IV,41 |              ir vartojimo srityje, kur žmogus įsipainiojęs į klastingų
40 IV,41 |             galės realizuoti save kaip žmogus. Tai priklausys nuo to,
41 IV,41 |          tikslų ir priemonių santykis: žmogus, nesuvokdamas nei savo paties,
42 IV,41 |               buvo Dievo sukurtas. Juk žmogus, laisvai aukodamasis, iš
43 IV,41 |           transcendentinio sugebėjimo. Žmogus negali aukotis dėl kažko,
44 IV,41 |            Todėl susvetimėjęs yra toks žmogus, kuris nenori atsiskleisti,
45 IV,41 |          patenkinti kitų poreikius 83. Žmogus, kuris rūpinasi beveik tik
46 IV,41 |           priklausomus nuo savęs; toks žmogus jau nebegali būti laisvas:
47 IV,43 |         visuotinės gėrybių paskirties. Žmogus savo protu ir būdamas laisvas
48 IV,43 |        nuosavybę pagrindai. Savo darbu žmogus angažuojasi ne tik sau pačiam,
49 IV,43 |           prisideda prie kito gerovės. Žmogus dirba, kad galėtų patenkinti
50  V,44 |              tiesa, kuriai paklusdamas žmogus įgauna visišką savo tapatybę,
51  V,44 |            dėmesio į kitų teises. Tada žmogus gerbiamas tik tiek, kiek
52  V,44 |           žmogaus asmenybės orumą; juk žmogus yra matomas neregimojo Dievo
53  V,46 |                praranda savo turinį, o žmogus tampa akivaizdžių ar slaptų
54  V,48 |            uždavinys – garantuoti, kad žmogus, kuris dirba ir kuria, galėtų
55  V,49 |            tarnauti rinka ir valstybė. Žmogus pirmiausia yra asmuo, kuris
56  V,51 |            turi visapusiškai prisidėti žmogus, kuris čia išreiškia savo
57  V,51 |                toms, kurioms vyraujant žmogus paliekamas minioje, nepaisoma
58  V,51 |               narių likimui. Nė vienas žmogus negali tvirtinti, kad nėra
59 VI    |                                    VI. ŽMOGUS YRA BAŽNYČIOS KELIAS ~  ~
60 VI,53 |              konkretus“ ir „istorijos“ žmogus, t. y. kiekvienas žmogus,
61 VI,53 |               žmogus, t. y. kiekvienas žmogus, nes Atpirkimo Paslaptis
62 VI,53 |          negali apleisti žmogaus: „tas žmogus yra pirmasis kelias, kuriuo
63 VI,53 |           doktrinos paveldo centre yra žmogus su savo konkrečia nusidėjėlio
64 VI,62 |         Bažnyčia liks tam ištikima, ir žmogus bus jos kelias. Bažnyčia