35. Čia atsiveria didelės galimybės angažuotis ir kovoti už teisybę profesinėms sąjungoms ir kitoms dirbančiųjų organizacijoms, ginančioms darbo žmones ir saugančioms jų asmenybę, tuo pat metu dirbti svarbų kultūrinį darbą. Reikia sudaryti galimybę darbininkams aktyviai ir garbingai dalyvauti tautos gyvenime ir remti jos vystymosi procesą.

Ta prasme teisingai galime kalbėti apie kovą su tokia ekonomine santvarka, kurioje kapitalas ir žemės dirbimo priemonių nuosavybė absoliučiai nulemia darbo žmogaus laisvę ir asmeninį gyvenimą ⁷³. Kovojant prieš tą sistemą alternatyvus modelis yra ne socializmo sistema, kuri, kaip paaiškėjo, iš tikrųjų yra valstybinis kapitalizmas, o visuomenė, kurioje vyrauja laisvas darbas, verslumas ir dalyvavimas įmonės valdyme. Tokia visuomenė neprieštarauja laisvai rinkai, bet reikalauja, kad visuomenė ir valstybė kontroliuotų, kaip tenkinami visos visuomenės poreikiai.

Bažnyčia pripažįsta pozityvų pelno vaidmenį, kaip kriterijų, kad įmonė gerai veikia: jei įmonė pelninga, vadinasi, gamyba buvo tinkama, o tam tikri žmonių poreikiai – patenkinti. Tačiau pelnas nėra vienintelis rodiklis, jog įmonės gerai dirba. Gali būti ir taip, jog, nepaisant gerų ekonominių rodiklių, žmonės, esantys vertingiausias įmonės turtas, yra niekinami, pažeidžiamas jų orumas. Tai neleistina ne tik moraliniu požiūriu, bet tai neigiamai veikia ir ūkinę įmonės veiklą. Tuo tarpu įmonė nesuinteresuota vien tik gauti pelną; jos tikslas – pačios įmonės egzistavimas kaip žmonių bendrijos, kuri įvairiais būdais stengiasi patenkinti svarbiausius savo poreikius ir sudaro ypatingą grupę, tarnaujančią visai visuomenei. Pelnas nėra ir vienintelis įmonės gyvenimo reguliuotojas: šalia jo reikia atkreipti dėmesį į žmogiškuosius  ir moralinius veiksnius, kurie ilgainiui pasirodo esą tokie pat būtini įmonės gyvenimui.

Įsitikinome, kad nepriimtinas teiginys, jog, pralaimėjus socializmui, kapitalizmas liko vienintelis ūkio organizavimo modelis. Būtina panaikinti barjerus ir monopolijas, kurios daugeliui tautų neleidžia įsijungti į bendrą vystymosi procesą, ir visiems – individams ir tautoms – sudaryti sąlygas prisidėti prie to vystymosi. Šiam tikslui pasiekti reikalinga visos tarptautinės bendrijos planinga ir atsakinga veikla. Stipresnės tautos turi padėti silpnesnėms įsijungti į tarptautinį gyvenimą, o silpnesnės tautos turi sumaniai naudotis ta proga, didelėmis pastangomis ir pasiaukojimu garantuoti politinės ir ūkinės situacijos stabilumą, galvodamos apie ateitį, rūpintis savo darbininkų kvalifikacija, kurti kompetentingas ir savo atsakomybę suvokiančias įmones ⁷⁴.

Pastangas, kurių dabar imamasi toje srityje, labai apsunkina tai, kad pačios skurdžiausios valstybės yra daug įsiskolinusios užsieniui. Be abejonės, principas, kad skolos turi būti išmokėtos, yra teisingas; tačiau reikalauti išmokėjimo, primetant politinius sprendimus, kurie pasmerktų ištisas tautas badui ir nevilčiai, yra negarbinga. Negalima reikalauti, kad turimos skolos būtų apmokėtos pernelyg skaudžių atsižadėjimų kaina. Tokiomis sąlygomis tenka ieškoti būdų – ir tai kai kada jau daroma – skolą sumažinti, atidėti ar net panaikinti, gerbiant svarbiausią tautų teisę egzistuoti ir progresuoti.