37. Be vartojimo problemos, kelia nerimą glaudžiai su ja susijusi ekologinė problema. Žmogus, kuris labiau trokšta turėti ir naudotis, negu būti ir tobulėti, be saiko ir netvarkingai naudoja žemės atsargas, sudarydamas pavojų ir savo gyvenimui. Beprasmiškame gamtinės aplinkos naikinime glūdi antropologinė klaida, deja, plačiai paplitusi mūsų laikais. Žmogus, kuris suvokia savo sugebėjimą pertvarkyti pasaulį ir tam tikra prasme savo darbu jį kurti, pamiršta, kad visada tai vyksta, remiantis pirmąja dovana, iš pradžių gauta iš Dievo – Jo sukurtais daiktais. Žmogus mano, kad gali savavališkai valdyti žemę, besąlygiškai primesdamas jai savo valią, tarsi ji pati nesiformuotų ir neturėtų ankstesnės, Dievui jai duotos paskirties, kurią žmogus, be abejo, gali vystyti, bet kurios negali švaistyti. Užuot bendravęs su Dievu kūrybos darbe, žmogus užima Dievo vietą ir galų gale sulaukia pasipriešinimo iš gamtos, kurią jis veikiau terorizuoja, negu valdo ⁷⁶.

Čia pirmiausia matome visišką žmogaus požiūrio skurdumą ar veikiau menkumą, labiau trokštančio turėti daiktus, negu linkusį sieti juos su tiesa, žmogaus nesidomėjimą tauriomis estetinėmis vertybėmis, kurios gimsta iš žavėjimosi būtimi ir grožiu, leisdamos regimuose daiktuose matyti juos sukūrusio neregimojo Dievo liudijimą. Dabartinė žmonija turi įsisąmoninti savo pareigas ir uždavinius, kurie tenka jai prieš būsimąsias kartas.