38. Be iracionalaus gamtinės aplinkos naikinimo čia tenka priminti ir tai, kad dar didesnį pavojų kelia žmogiškosios aplinkos naikinimas, o tam toli gražu neskiriama pakankamai dėmesio. Tuo metu, kai teisingai, nors dar per mažai, rūpinamasi išsaugoti įvairias žvėrių rūšis, kurioms gresia išnykimas, suprantant, kad visos jos reikalingos bendrai pusiausvyrai palaikyti, tai pernelyg mažai reikšmės teikiama tikrosios „žmogaus ekologijos“ moralinių sąlygų apsaugai. Dievas davė žmogui ne tik žemę, kad ja naudotųsi ir saugotų tas iš pat pradžių numatytas gėrybes, dėl kurių ta žemė jam buvo duota, bet žmogus taip pat yra gauta iš Dievo dovana pats sau, todėl turi vertinti tą gamtinę ir moralinę struktūrą, kuri jam buvo suteikta. Šiame kontekste tenka priminti svarbias dabartinės urbanizacijos problemas, būtinumą tokios urbanistikos, kuriai rūpėtų asmenybės gyvenimas ir kuri pakankamai domėtųsi „visuomenės darbo ekologija“.

Žmogus gauna iš Dievo savo tikrąjį orumą, o kartu ir sugebėjimą pakilti aukščiau visokios visuomeninės santvarkos, siekiant tiesos ir gėrio. Tačiau jis taip pat priklauso nuo visuomeninės struktūros, kurioje gyvena, gauto išauklėjimo ir aplinkos. Šie elementai gali palengvinti arba apsunkinti gyvenimą vadovaujantis tiesa. Todėl nutarimai, kurie formuoja tam tikrą žmogaus aplinką, gali sudaryti specifines nuodėmės struktūras, trukdančias realizuoti žmogiškąsias vertybes tiems, kuriuos įvairiais būdais tos struktūros slegia. Ardyti tokias struktūras ir keisti jas labiau autentiškomis bendro gyvenimo formomis yra uždavinys, reikalaujantis drąsos ir kantrybės ⁷⁷.