39. Pirmoji ir pagrindinė „žmogaus ekologijos“ ląstelė yra šeima, kurioje žmogus susiformuoja pirmąjį ir lemiamą požiūrį į tiesą ir gėrį, kur mokosi mylėti ir priimti kitų meilę, taigi konkrečiai suvokti, ką reiškia būti asmenybe. Čia turima galvoje šeima, besirūpinanti santuoka, kur vyro ir moters abipusis pasiaukojimas sukuria tokią gyvenamąją aplinką, kurioje gimęs vaikas gali ugdyti savo galimybes, suvokti savo orumą ir pasirengti savo vienintelei ir nepakartojamai paskirčiai. Tačiau dažnai atsitinka, kad, nenorėdamas kurti autentiškų sąlygų žmogaus gimimui, žmogus linkęs vertinti patį save ir savo gyvenimą veikiau kaip kompleksą pojūčių, kuriuos tenka patirti, negu kaip veiklą, kuria reikia užsiimti. Dėl šios priežasties žmogui trūksta laisvės, o to rezultatas – nenoras susijungti nuolatiniais ryšiais su kitu asmeniu ir gimdyti vaikus arba polinkis vertinti juos kaip vieną iš daugelio „daiktų“, kuriuos galima turėti arba jų neturėti savo nuožiūra, ir kurie konkuruoja su kitomis galimybėmis.

Reikia iš naujo atrasti, kad šeima – tai gyvenimo sanctuarium. Juk iš tikrųjų ji yra šventa: tai vieta, kur gyvybė, Dievo dovana, gali būti tinkamai priimta ir saugoma nuo dažnų pavojų, su kuriais ji susiduria, taip pat čia ji gali vystytis laikantis tikrai žmogiškų reikalavimų. Priešingai vadinamajai mirties kultūrai šeima yra gyvenimo kultūros institucija.

Atrodo, kad žmogaus protas šioje srityje yra labiau linkęs riboti ar naikinti gyvybės šaltinius, net iki pasaulyje paplitusio negimusios gyvybės žudymo, negu saugoti gyvybę ir sudaryti jai tinkamas sąlygas. Enciklikoje Sollicitudo rei socialis buvo pasmerktos nuolat pasikartojančios kampanijos prieš natūralų gyventojų prieaugį, iškraipytai suprantant demografinę problemą ir visiškai negerbiant „suinteresuotų asmenų, vyrų ir moterų, laisvo apsisprendimo“, dažnai šie žmonės pasiduoda „nepakeliamiems spaudimams (…), kad jie tarnautų šiai naujai priespaudos formai“ ⁷⁸. Tai politika, kuri, naudodamasi nauja technika, taip išplečia savo įtakos ribas, kad, panašiai kaip „cheminis karas“ gali sunaikinti milijonus beginklių žmogiškų būtybių.

Ta kritika yra skirta ne tiek konkrečioms ūkinėms sistemoms, kiek tam tikrai etinei-kultūrinei sistemai. Juk ūkis yra tik sudėtingos žmogaus veiklos aspektas ir matas. Tačiau jeigu jis suabsoliutinamas, o prekių gamyba bei jų vartojimas galų gale atsiduria visuomeninio gyvenimo centre, ir tampa jam vieninteliu, nepaklūstančiu jokiai kitai vertybei, tai priežasties reikia ieškoti ne tik ir ne tiek pačioje ūkinėje sistemoje, nes pagrindinė to priežastis, kad visa ūkinė-kultūrinė sistema, nevertindama etikos ir religijos, susilpnėjo ir jau tenkinasi tik tuo, kad kuria gėrybes ir teikia paslaugas ⁷⁹.

Visa tai susumavus, galima pasakyti, kad ūkinė laisvė yra tik vienas žmogaus laisvės elementas. Kai ta ūkinė laisvė pasidaro savarankiška, vadinasi, kai žmogus vertinamas labiau kaip gamintojas ar gėrybių vartotojas, o ne kaip subjektas, kuris gamina ir vartoja tik tam, kad gyventų, tada laisvė praranda būtiną ryšį su asmeniu ir galų gale atskiria jį nuo visuomenės ir prislegia ⁸⁰.