40. Valstybės pareiga taip pat apginti ir garantuoti tokį visuotinį gėrį kaip žmogiškoji aplinka ir gamtinė aplinka, kurių nepadės išsaugoti veikiantys paprasti rinkos mechanizmai. Kaip senojo kapitalizmo laikais valstybės pareiga buvo ginti pagrindines darbo teises, taip dabar naujojo kapitalizmo, valstybės ir visos visuomenės pareiga apsaugoti kolektyvines gėrybes, kurios, beje, yra tarp kitų ribų, žyminčių vienintelę erdvę, kurioje žmogus įteisintu būdu gali realizuoti savo individualius tikslus.

Yra ir naujų rinkos apribojimų: kolektyviniai ir kokybės poreikiai, kurių neįmanoma patenkinti, tarpininkaujant rinkos mechanizmams. Yra svarbūs žmonių reikalavimai, kurie nepaklūsta rinkos logikai. Yra gėrybių, kurių dėl jų prigimties negalima ir nedera parduoti ar pirkti. Be abejonės, rinkos mechanizmai teikia tam tikrą naudą: leidžia geriau sunaudoti atsargas; sudaro sąlygas lengviau pasikeisti gaminiais, o ypač svarbu, kad interesų centre atsiduria žmogaus asmens valia ir pomėgiai, suteikiant galimybę kontrakto sudarymo metu susidurti su kito asmens valia ir pomėgiais. Tačiau su tuo susiję pavojai vertinti rinką iš „stabmeldystės“ pozicijų, nekreipiant dėmesio į tas gėrybes, kurios dėl savo prigimties negali būti įprastomis prekėmis.