43. Bažnyčia nesiūlo jokių modelių. Realūs ir tikrai veiksmingi modeliai gali gimti tik esant skirtingoms istorinėms situacijoms, sutelkus pastangas visų tų, kurie atsakingai kelia konkrečias tarpusavyje susijusias problemas visais ūkiniais, politiniais ir kultūriniais aspektais ⁸⁴. Toms pastangoms kaip būtiną svarbiausią idėją Bažnyčia pateikia savo visuomeninį mokymą, kuris, kaip jau minėjome, pripažįsta pozityvų rinkos ir verslų pobūdį, bet kartu nurodo, kad jie turi tarnauti bendram gėriui. Ji taip pat pripažįsta, jog darbo žmonės turi teisę rūpintis savo orumu ir ieškoti galimybių dalyvauti įvairiose įmonės veiklos srityse, kad ir dirbdami kartu su kitais, ir kitų vadovaujami, tam tikra prasme galėtų „dirbti sau“ ⁸⁵, vadovaudamiesi savo protu ir laisve.

Integralinis asmenybės vystymasis darbe nekelia prieštaravimų, o veikiau skatina darbo našumą, daro jį sėkmingesnį, nors gali susilpninti tvirtą valdymo sistemą. Įmonės negalima laikyti tik „kapitalo sąjunga“, tuo pat metu ji yra ir „asmenybių sąjunga“, kurioje įvairiais būdais ir įvairiose srityse yra atsakingi ir tie, kurie įdeda būtiną įmonės veiklai kapitalą, kaip ir ties, kurie prie tos veiklos prisideda savo darbu. Šiems tikslams pasiekti reikalingas ir aktyvus darbininkų profsąjungų judėjimas, kurio tikslas išlaisvinti žmogaus asmenybę ir sudaryti sąlygas jam kilti tarnyboje.

Šių dienų „naujų daiktų“ šviesoje buvo išnagrinėtas ryšys tarp individualios arba privačios nuosavybės ir visuotinės gėrybių paskirties. Žmogus savo protu ir būdamas laisvas realizuoja pats save ir kartu šio pasaulio dalykus vertina kaip daiktus ir įrankius ir juos pasisavina. Šioje veikloje glūdi teisių į iniciatyvą ir privačią nuosavybę pagrindai. Savo darbu žmogus angažuojasi ne tik sau pačiam, bet kitiems, ir su kitais; veikdamas kartu, kiekvienas dalyvauja kito darbe ir prisideda prie kito gerovės. Žmogus dirba, kad galėtų patenkinti poreikius tiek savo šeimos, tiek bendrijos, kuriai priklauso, pagaliau tautos ir visos žmonijos ⁸⁶. Be to, dalyvauja kitų tos pačios įmonės darbininkų veikloje, taip pat tiekėjų darbe; o vartoja kartu su klientais, kurie yra įsijungę į pamažu ilgėjančią solidarumo grandinę. Gamybos priemonių nuosavybė tiek pramonėje, tiek žemės ūkyje yra teisinga tada, kai tarnauja naudingam darbui; tačiau negali būti įteisinta, kai nėra produktyvi arba kai trukdo kitų darbui ar kai gauna pelną, kurio šaltinis yra ne globalinis darbo ir visuomeninio turto gausinimas, o eksploatacija, niekšiškas išnaudojimas, spekuliacija ir darbo pasaulio solidarumo griovimas ⁸⁷. Tokia nuosavybė negali būti pateisinta, ir tai yra piktnaudžiavimas ir Dievo akivaizdoje, ir žmonių.

Pareiga pačiam savo triūsu uždirbti sau duoną suteikia ir teisę į darbą. Visuomenė, kurioje sistemingai paminama toji teisė, kurioje ūkinės politikos priemonės negarantuoja normalių sąlygų gauti darbą, negali būti priimtina etiniu požiūriu, ji negali būti taikos laidas visuomenėje ⁸⁸. Taigi kaip asmenybė visiškai save realizuoja nesuinteresuotai aukodamasi, taip ir nuosavybė yra normaliai pateisinama, kai ji tinkamu būdu ir metu duoda galimybę visuotiniam darbui ir žmogiškam tobulėjimui.