V. VALSTYBĖ IR KULTŪRA
 

44. Leonas XIII suprato, kad normaliai žmonių veiklai – ir dvasinei, ir materialinei, nes viena ir antra yra būtina, - plėtoti būtinai reikalinga protinga valstybės teorija ⁸⁹. Todėl viename enciklikos Rerum novarum punkte jis pristato visuomenės organizaciją, grindžiamą trimis valdžiomis – įstatymų leidimo, vykdomosios ir teisingumo, - o anais laikais Bažnyčios mokyme tai buvo nauja ⁹⁰. Tokia tvarka atspindi realistinę visuomeninės žmogaus prigimties viziją, kuri reikalauja atitinkamų įstatymų leidimo visų laisvei išsaugoti. Todėl  nurodoma, kad kiekvieną valdžią vienodai vertintų kitos valdžios ir kitos kompetentingos organizacijos, kurios išlaikytų ją tinkamose ribose. Čia yra „teisinės valstybės“ esmė – joje aukščiausioji valdžia priklauso įstatymams, o ne žmonių savivalei.

Dabartiniais laikais šiai koncepcijai prieštarauja totalitarizmas, kurio marksistinė-lenininė kryptis laikosi nuomonės, kad kai kurie žmonės, geriau pažindami visuomenės vystymosi dėsnius, ypatingą klasinę poziciją ar ryšius su giliausia kolektyvine patirtimi, neklysta, todėl gali reikšti teisę į absoliučią valdžią. Tenka pridurti, kad totalitarizmas gimsta iš objektyvios tiesos neigimo: jeigu neegzistuoja transcendentinė tiesa, kuriai paklusdamas žmogus įgauna visišką savo tapatybę, tai negalioja ir jokie teisiniai principai, garantuojantys teisingus žmonių santykius.  Iš tikrųjų tų principų klasinė, grupinė ar tautinė nauda neišvengiamai priešpriešina vienus kitiems. Jeigu nepripažįstama transcendentinė tiesa, triumfuoja valdžios jėga ir kiekvienas stengiasi maksimaliai pasinaudoti jam prieinamomis priemonėmis, norėdamas gauti daugiau asmeninės naudos ar primesdamas savo požiūrius ir nekreipdamas dėmesio į kitų teises. Tada žmogus gerbiamas tik tiek, kiek jis naudingas siekiant egoistinių tikslų. Taigi dabartinis totalitarizmas atsiranda paneigus transcendentinį žmogaus asmenybės orumą; juk žmogus yra matomas neregimojo Dievo paveikslas, todėl savo prigimtimi jis yra teisių subjektas ir tų teisių niekas negali pažeisti: nei individas ar grupė, nei klasė, tauta ar valstybė. To negali daryti net visuomenės dauguma jos mažumos atžvilgiu, nustumdama tą mažumą į nuošalį, engdama, išnaudodama ar mėgindama ją sunaikinti ⁹¹.