46. Bažnyčia vertina demokratiją kaip sistemą, kuri garantuoja piliečiams teisę dalyvauti politinėje veikloje, ir pavaldiniams laiduoja galimybę rinkti ir kontroliuoti savo vadovus, taip pat – kai to reikia – taikiu būdu juos pakeisti kitais ⁹³. Tačiau demokratija negali remti mažos grupelės vadeivų, kurie dėl savo asmeninės naudos ar ideologinių tikslų savinasi valdžią valstybėje.

Tikroji demokratija yra įmanoma tik teisinėje valstybėje ir besiremianti teisinga žmogaus asmenybės koncepcija. Jai reikia būtinų sąlygų, kad galėtų tobulėti tiek atskiros asmenybės, auklėjamos ir formuojamos tikrųjų idealų dvasia, ir visuomenės „subjektai“, per dalyvavimą įmonės valdyme bei bendros atsakomybės struktūras. Dabar įprasta tvirtinti, jog filosofija ir pažiūros, atitinkančios demokratines politikos formas, yra agnosticizmas ir skeptiškasis reliatyvizmas, bet tie, kurie įsitikinę, jog žino tiesą ir ryžtingai jos siekia, demokratiniu požiūriu nėra verti pasitikėjimo, nes nesutinka su teigiančiais, kad teisingai nusprendžia dauguma, arba su tuo, kad tiesa nesikeičia priklausomai nuo kintančios politinės pusiausvyros. Ryšium su tuo reikia pažymėti, kad esant situacijai, kai nežinoma galutinė tiesa, kuri galėtų būti politinės veiklos vadovas ir suteiktų jai kryptį, lengva manipuliuoti idėjomis ir įsitikinimais dėl tų tikslų, kuriuos sau kelia valdžia. Istorija moko, kad demokratija be dvasinių vertybių nesunkiai virsta aiškiu ar paslėptu totalitarizmu.

Bažnyčia mato ir tą pavojų, keliamą fanatizmo ar fundamentalizmo tų žmonių, kurie ideologijos, laikančios save moksline ar religine, vardu jaučiasi turintys teisę primesti kitiems savo tiesos ir gėrio koncepciją. Krikščioniškoji tiesa nepriklauso tai kategorijai. Nebūdamas ideologija, krikščioniškasis tikėjimas nelaiko, kad į griežtą schemą galima įsprausti tokią įvairią visuomeninę-politinę tikrovę, ir pripažįsta, kad žmogaus gyvenimas istorijoje realizuojamas įvairiais būdais, kurie anaiptol nėra tobuli. Taigi Bažnyčios metodas yra laisvės gerbimas, be išlygų pripažįstant žmogaus asmenybės transcendentinį orumą ⁹⁴.

Tačiau laisvė yra visiškai vertinga tik priėmus tiesą: pasaulyje be tiesos laisvė praranda savo turinį, o žmogus tampa akivaizdžių ar slaptų aistrų ir sąlygų auka. Krikščionis pažįsta laisvę (plg. Jn 8, 31-32) ir tarnauja jai pagal savo prigimtį ir pašaukimą, dovanodamas kitiems tiesą, kurią pats pripažino. Kalbėdamasis su kitais žmonėmis, įžvelgia kiekvieną tiesos dalelę, esančią konkrečiame gyvenime ir atskirų asmenų bei tautų kultūroje ir nuolat patvirtina tai, ką pažino tikėjimo dėka ir pasikliaudamas protu ⁹⁵.