48. Tokie bendri svarstymai taip pat išryškina valstybės vaidmenį ūkinėje srityje. Ūkinė veikla, ypač rinkos srityje, negali vykti institucinėje, teisinėje ir politinėje tuštumoje. Priešingai, ūkinė veikla leidžia tvirčiau jaustis, nes garantuojama individuali laisvė ir privati nuosavybė, be to, pinigų stabilumas ir gerai veikiančios viešosios tarnybos. Taigi svarbiausias valstybės uždavinys – garantuoti, kad žmogus, kuris dirba ir kuria, galėtų naudotis savo darbo vaisiais, vadinasi, turėtų akstiną atlikti tą darbą kuo geriau ir sąžiningiau. Saugumo pojūčio nebuvimas, klestinti viešosios valdžios korupcija, gausėjantys nederami pelno šaltiniai, siekimas lengvai pasipelnyti užsiimant nelegalia veikla ar paprasčiausia spekuliacija yra viena iš didžiausių kliūčių ūkiui plėtoti ir tvarkai palaikyti.

Kita valstybės funkcija yra saugoti žmonių teises ūkinėje srityje ir jomis vadovautis, tačiau čia didžiausia atsakomybė tenka ne valstybei, o atskiriems žmonėms ir įvairioms grupėms bei sąjungoms, iš kurių susideda visuomenė. Valstybė negalėtų tiesiogiai visiems piliečiams garantuoti teisės  į darbą be griežtos disciplinos visame ūkiniame gyvenime ir nevaržydama laisvos individų iniciatyvos, tačiau tai nereiškia, kad ji toje srityje neturi jokios kompetencijos, kaip teigė visiško taisyklių panaikinimo ūkinėje srityje šalininkai. Maža to, valstybės pareiga yra remti įmonių veiklą, sudarant sąlygas, kurios garantuotų teisę į darbą, skatintų ten, kur toji veikla nepakankama, ar suteiktų paramą krizės metu.

Valstybė taip pat turi teisę įsikišti, jei ypatinga situacija dėl monopolio egzistavimo stabdo vystymąsi arba sudaro jam kliūčių. Tačiau be vystymosi derinimo ir vadovavimo jam, išskirtiniais atvejais valstybė gali vykdyti pavaduojamąją funkciją, tai yra tada, kai pernelyg silpni ar tik susikūrę visuomeniniai sektoriai ar įmonių organizacijos nepajėgia vykdyti savo uždavinių. Tos pavaduojamosios intervencijos, kurios pateisinamos skubiu poreikiu, susijusiu su bendru gėriu, turi pagal galimybes trukti ribotą laiką, kad iš minėtųjų sektorių ir įmonių organizacijų visam laikui nebūtų atimtos joms būdingos kompetencijos, pakenkiant ir ūkinei, ir pilietinei laisvei.

Pastaraisiais metais buvome liudininkai labai išsiplėtusios tokio pobūdžio intervencijos, kuri sudarė sąlygas susikurti tam tikra prasme naujo tipo valstybei - „gerbūvio valstybei“. Tas vystymasis kai kuriose valstybėse turėjo tikslą patenkinti daugelį poreikių, išspręsti neturto ir žmogui nederamo skurdo problemą. Tačiau neišvengta ir perdėjimų bei piktnaudžiavimų, dėl kurių, ypač pastaraisiais metais, „gerbūvio valstybė“ susilaukė griežtos kritikos ir buvo praminta „globos valstybe“. Globos valstybės neveiklumas ir trūkumai kyla dėl neteisingai suprastų valstybei būdingų uždavinių. Ir toje srityje turi būti laikomasi pagalbos principo, pagal kurį labiau išsivysčiusi visuomenė neturi kištis į žemesnio lygio visuomenės vidinį gyvenimą ir menkinti jos kompetenciją, o veikiau turi remti ją esant būtinybei ir padėti derinti jos veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla, siekiant bendros gerovės ¹⁰⁰.

Tiesiogiai kišantis ir atleidžiant visuomenę nuo atsakomybės, globos valstybės žmonės tampa vangūs, o pernelyg išpūstose viešosiose struktūrose, kurioms išlaikyti reikia didelių išlaidų, dominuoja biurokratinė logika, o ne rūpinimasis žmonėmis. Iš tikrųjų atrodo, jog geriau žino ir gali kaip geriau patenkinti savo poreikius tas, kuris yra arčiau jų ir kuris labiau panašus į varguolį. Be to, dažnai kai kuriems poreikiams patenkinti reikia ne materialinės pagalbos, o tokios, kuri atitiktų kitokio pobūdžio žmonių poreikius. Čia reikėtų pagalvoti apie išeivių, emigrantų, senų ar sergančių žmonių padėtį ir apie daugelį kitų asmenų, kuriems reikalinga globa, pavyzdžiui, narkomanams; tiems žmonėms vaisingai padėti gali tik tas, kuris juos ne tik gydys, bet nuoširdžiai ir broliškai parems.