49. Bažnyčia, ištikima savo Įkūrėjo Kristaus liepimams, visada stengiasi teikti materialinę paramą vargšui, nežemindama jo ir nedarydama globos objektu, bet padėdama jam išeiti iš keblios padėties, saugodama jo asmens orumą. Čia reikia pažymėti, kad, dėkui Dievui, veikli meilė Bažnyčioje niekad neužgeso, maža to, dabar ji stiprėja ir pasireiškia įvairiais viltį žadinančiais būdais. Ryšium su tuo, ypač verta prisiminti savanorišką veiklą. Bažnyčia ją remia, plėtoja ir visus skatina remti šią iniciatyvą ir prie jos prisidėti.

Norint pakeisti dabar paplitusį individualistinį mąstymo būdą, reikia solidarumo ir meilės. To solidarumo pradžia šeimoje, kai sutuoktiniai remia vienas kitą, taip pat kai viena karta rūpinasi kita. Šitaip šeima tampa darbo ir solidarumo bendrija. Tačiau pasitaiko, kad šeima, pasiryžusi iki galo atlikti savo pašaukimą, nesulaukia būtinos paramos iš valstybės ir negali vykdyti savo pasiryžimo. Šalia pagalbos šeimai skubiai spręstinas klausimas – yra parama toms politinėms struktūroms, kurios tiesiogiai rūpinasi šeima ir padeda jai lėšomis ir veiksmingomis priemonėmis vaikų auklėjimui ir pagyvenusių žmonių globai, kad nereikėtų atskirti jų nuo šeimos ir taip stiprinti ryšius tarp kartų ¹⁰¹.

Ne tik šeima, bet ir kitos visuomeninės bendrijos atlieka svarbų vaidmenį ir išjudina tam tikrą solidarumo sistemą. Jos bręsta kaip tikros asmenų bendrijos ir stiprina visuomenę, saugodamos ją nuo degradacijos, tokios kaip masinis anonimiškumas ir beasmeniškumas, deja, dar dažni šių dienų visuomenėje. Žmogaus asmenybė tobulėja ir „subjektų visuomenė“ auga tada, kai jų santykiai būna labai įvairūs. Dabar dažnai individas dūsta tarp dviejų polių – valstybės ir rinkos. Kartais atrodo, tarsi jis egzistuotų tik kaip prekių gamintojas ir pirkėjas arba kaip valstybės administracijos objektas, visai pamirštant, kad nei rinka, nei valstybė nėra bendro žmonių gyvenimo tikslas, nes individas pats yra ypatinga vertybė, kuriai privalo tarnauti rinka ir valstybė. Žmogus pirmiausia yra asmuo, kuris ieško tiesos, stengiasi ja vadovautis gyvendamas ir ją stiprinti per dialogą, kuris vyksta tarp senosios ir būsimosios kartų ¹⁰².