55. „Sugebėjimą suprasti žmogų“ Bažnyčia gauna iš Dievo. „Kad būtų galima pažinti žmogų, tikrąjį žmogų, vientisą žmogų, reikia pažinti Dievą“, - sakė Paulius VI, cituodamas žodžius šv. Kotrynos Sienietės, kuri tą pačią mintį išreiškė maldoje: „Tavyje, amžinasis Dieve, aš pažinsiu save“ ¹¹⁰.

Krikščioniškoji antropologija iš esmės yra viena iš teologijos sričių; kartu visuomeninės Bažnyčios mokymas, rūpindamasis žmogumi, domėdamasis juo pačiu, jo elgesiu pasaulyje, „priklauso (…) teologijos (…) sričiai, labiausiai moralinės teologijos“ ¹¹¹. Taigi aiškindami žmonių gyvenimo problemas ir tas problemas spręsdami, turime atsižvelgti į jų teologinius matmenis. Čia turime pabrėžti, kad tai lygiai svarbu ir dėl „ateistinio“ sprendimo, kuris atima iš žmogaus vieną iš pagrindinių jo matmenų, būtent, dvasinį matmenį, ir permisyvinių bei vartotojiškų sprendimų, kurie įvairiais argumentais bando įtikinti žmogų, kad jis yra nepriklausomas nuo visų įstatymų ir Dievo, tuo pasmerkdami žmogų egoizmui, kuris kenkia jam pačiam ir kitiems.

Skelbdama žmogui Dieviškąjį išganymą, teikdama ir perduodama jam Dievo gyvenimą per sakramentus, suteikdama jo gyvenimui kryptį Dievo ir artimo meilės įsakymais, Bažnyčia prisideda prie žmogaus sutaurinimo. Bažnyčia niekada negali liautis vykdyti savo religinės ir transcendentinės misijos žmogaus gėriui, nors žino, kad šioje veikloje yra daug sunkumų ir kliūčių. Todėl ji vis naujomis jėgomis ir naujais metodais imasi evangelizacijos, kurios tikslas – visapusiškas žmogaus vystymasis. Taip pat ir šiandien, trečiojo tūkstantmečio išvakarėse, Bažnyčia lieka „transcendentinio žmogaus asmens ženklas ir apsauga“ ¹¹², tuo ji nuo pat savo egzistavimo pradžios stengėsi būti, lydėdama žmogų per visą istoriją. Enciklika Rerum novarum iškalbingai šitai liudija.