57. Bažnyčia yra tos nuomonės, kad visuomeniniai Evangelijos nurodymai turi būti vertinami ne kaip teorija, o pirmiausia kaip veiklos pagrindas ir skatinimas veikti. Tų nurodymų paveikti kai kurie pirmieji krikščionys išdalijo savo gėrybes vargšams, liudydami, kad net skirtingos visuomeninės kilmės žmonės gali taikiai ir draugiškai gyventi. Per visus amžius, semdamiesi stiprybės iš Evangelijos, vienuoliai dirbo žemę, vienuoliai ir vienuolės steigė ligonines ir prieglaudas vargšams, religinių brolijų nariai bei įvairių luomų vyrai ir moterys teikė pagalbą varguoliams ir visuomenės paniekintiesiems, įsitikinę, kad Kristaus žodžiai „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40), neturi likti maldingu linkėjimu, bet privalo skatinti konkrečiai veikti.

Šiandien labiau negu kada nors Bažnyčia yra liudininkė, kad jos veikimo nurodymai yra patikimesni ne dėl glaustumo ir vidinės logikos, o dėl liudijimo veikla. Tai suvokdama, ji pirmiausia pasirenka vargšų reikalus, ir tas pasirinkimas nėra išimtinis ir nediskriminuoja kitų grupių. Pasirenkamas ne tik materialinis skurdas, nes aišku, kad ypač dabartinėje visuomenėje yra daug ne tik ekonominio bet ir kultūrinio bei religinio skurdo. Bažnyčios veiklai vadovaujanti ir sudaranti nuolatinę jos tradiciją meilė vargšams verčia ją atsigręžti į pasaulį, kur, nepaisant ekonominės ir techninės pažangos, tebėra begalinio skurdo pavojus. Vakarų kraštuose egzistuoja įvairios skurdo grupės: atstumtieji, esantys už visuomenės ribų, seni ir ligoti žmonės, vartojimo aukos ir – dar labiau – daugybė pabėgėlių ir emigrantų; besivystančiuose kraštuose gali prasidėti rimta krizė, kurios galima išvengti tik laiku imantis koordinuotos tarptautinės veiklos.