61. Pramoninės visuomenės pradžioje „beveik vergijos jungas“ privertė mano Pirmtaką tarti žodį žmogui ginti. Tuo metu priimtam įsipareigojimui Bažnyčia liko ištikima per tą šimtą metų, praėjusių nuo to laiko. Iš tikrųjų per audringą klasių kovos laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo ji gynė žmogų nuo visų ekonominių ir despotiškų totalitarinių sistemų, po Antrojo pasaulinio karo savo pasisakymuose svarbiausią vietą skyrė žmogaus garbingumui, pabrėždama visuotinę materialinių gėrybių paskirtį, reikalaudama sukurti tokią visuomeninę sistemą, kurioje nėra priespaudos, kurioje viešpatauja bendradarbiavimas ir solidarumas. Taip pat nuolat pabrėždavo, kad tiek asmenybei, tiek visuomenei reikia ne tik tų gėrybių, bet ir dvasinių bei religinių vertybių. Be to, kaskart geriau suprasdama, kad pernelyg daug žmonių gyvena ne Vakarų pasaulio gerovės sąlygomis, o patiria besivystančių šalių skurdą, ir dar šiandien velka „beveik vergijos jungą“, Bažnyčia jaučiasi visą laiką įpareigota vienareikšmiai ir atvirai smerkti tą situaciją, nors žino, kad tas jos reikalavimas ne visuomet ir ne visų bus palankiai priimtas.

Šimtą metų nuo enciklikos Rerum novarum paskelbimo Bažnyčia kaip ir anksčiau stovi „naujų daiktų“ ir naujų kvietimų akivaizdoje. Vadinasi, tas šimtmetis turi sustiprinti visų geros valios žmonių, o ypač tikinčiųjų pastangas.